Seime įsisiūbuojant mokesčių įstatymų pataisų svarstymui, nenumaldomai kyla įspūdis, jog valdančiosios koalicijos Vyriausybė nenori praleisti progos paprasčiausiai pasipinigauti.
Iki šiol visuomenei buvo pateikiama maždaug tokia mokesčių reformos schema: nuo šių metų nustoja galiojęs juridinių asmenų mokamas kelių mokestis, nuo kitų metų 6 procentiniais punktais mažinamas gyventojų pajamų mokestis. Ministrų kabineto tvirtinimu, šie netekimai bent dvejus artimiausius metus valstybės biudžete paliks žiojėti kelių šimtų milijonų litų dydžio skylę, kurią būtina kažkuo užkišti, siekiant, kad Lietuva atitiktų tam tikrus makroekonominius reikalavimus ir jau nuo 2007-ųjų galėtų litą pakeisti euru.
Per ilgai trukusias valdančiųjų partijų diskusijas nebuvo surastas joks kitas užkišimo būdas, kaip tik bent laikinai pakeliant kitus mokesčius. Gerą pusmetį trukusios diskusijos pareikalavo net finansų ministro Algirdo Butkevičiaus atsistatydinimo, koalicijai niekaip neapsisprendžiant, ką gi dar galima būtų papildomai apmokestinti – juridinių asmenų gaunamą pelną ar apyvartą.
Ilgai gimdytas valdančiosios koalicijos kūdikis šiandien jau net pakrikštytas: tai tariamai naujas „socialinis mokestis”, kurį ateinančius dvejus metus turės mokėti juridiniai asmenys. „Socialinė” mokesčio etiketė neturėtų klaidinti: popierėlio viduje paslėptas elementarus 4 ir 3 procentiniais punktais artimiausius dvejus metus atitinkamai didinamas pelno mokestis.
Tiesa, Vyriausybė nerdamasi iš kailio aiškina, jog lėšos, gautos surinkus šį mokestį, bus skiriamos išimtinai socialinėms ministrų kabineto programoms finansuoti. Tačiau perskaičius biudžeto sandaros įstatymus, labiau atrodo, kad kol kas valstybės biudžetas – kaip toji šykštuolio indų radžos aukso kupina skrynia sename animaciniame filme apie Auksinę antilopę: didžiausia problema – kad į tą skrynią subertų svetimų pinigų nebeįmanoma atskirti nuo savų, todėl nebeįmanoma ir grąžinti…
Taigi, įtariu, dar šį rudenį visuomenės laukia gana linksma atrakcija, kai valdantieji imsis būdų išpudruoti piliečiams smegenis, mėgindami sukurti regimybę, jog būtent nuo įmonių pelno atskaičiuotais mokesčiais finansuojama socialinė rūpyba.
Tuo tarpu šiuo metu ryškėja bent dvi kur kas rimtesnės problemos. Pirmoji – Vyriausybė pasirinko patį lengviausią, tačiau iracionaliausią kelią biudžeto skylėms lopyti: tiesiog nominaliai padidindama mokesčius. Net nemėgindama surasti kitų rezervų, kas galbūt reikalauja bent minimalios išmonės ir neimituojamų pastangų. Turiu galvoje kad ir efektyvesnę kovą su PVM grobstytojais ar klestinčia kontrabanda. Teigiama, jog valstybės biudžeto nuostoliai vien dėl kontrabandinių cigarečių siekia per 200 mln. litų, o neapmokestintos cigaretės jau užima per 40 proc. šalies rinkos. Šalia pridėkime kontrabandinius naftos produktus, cukrų, alkoholį ar lengvosios pramonės produkciją iš Kinijos ir turėsime bent milijardą siekiančius valstybės biudžeto nuostolius.
Antroji problema – vis labiau aišku, kad lėšos, kurias gaus Vyriausybė, padidinusi pelno mokestį, iš tiesų bus perteklinės ir gerokai pranoks netekimus dėl kelių mokesčio panaikinimo ir gyventojų pajamų mokesčio sumažinimo. Net reformos autoriai pripažįsta, jog du veiksniai – bendras ūkio augimas bei neišvengiamas nelegalių išmokų sumažėjimas po pajamų mokesčio sumažinimo – lems, kad jau kitais metais valstybė, mažesniu tarifu apmokestinusi gyventojų pajamas, į biudžetą gaus gerokai daugiau pajamų nei rinkdama po 33 proc.
Kita vertus, reformos autoriai Seimo Biudžeto ir finansų komitete visgi puse lūpų pripažįsta, jog esminis pelno mokesčio padidinimo tikslas – galimybė disponuoti keliais šimtais milijonų litų, jeigu prireiktų kamšyti iždo skyles prieš įvedant eurą – regis, toks yra Algirdo Brazausko ministrų kabineto ekonominės politikos prioritetas.
Girdint tokius argumentus, kyla svarbus klausimas: ar euro įvedimą galime laikyti dangaus mana ar viso Lietuvos ūkio panacėja? Nevyriausybinių organizacijų ekspertai unisonu tvirtina, jog euro įvedimas praktiškai neturės reikšmingos įtakos šalies ūkio efektyvumui. Tuo tarpu pelno mokesčio padidinimas gali turėti neigiamų pasekmių. Opozicija atvirai ragina A. Brazauską labiau rūpintis ne euro įvedimu (tai, jos nuomone, veik nuspręstas reikalas), o rasti priežastis, dėl kurių per pastaruosius vienerius metus net 3 procentiniais punktais sumažėjo šalies ūkio augimas – nuo 9,7 iki 6,7 proc.
Gana nuosaikiai paskelbtą mokesčių reformą komentuojantis liberalcentristas Kęstutis Glaveckas sako suprantąs valdančiosios koalicijos veiksmų logiką, tačiau negalįs pritarti aritmetinėms mokesčių reformoms. Jo nuomone, didžiausią ūkinės veiklos pelningumą atneša investicijos į nekilnojamąjį turtą – šiam tikslui šalies gyventojai jau pradėjo skirti iš bankų atsiimtus ne tokius pelningus indėlius bankuose. K. Glaveckas sako, kad iš šios veiklos pelno mokesčio valstybė praktiškai negauna, tuo tarpu pats nekilnojamojo turto pirkimo bumas netrukus gali baigtis rimta griūtimi.
Beje, filme apie Auksinę antilopę, kuri gebėjo vienu savo kanopos smūgiu pažerti kelias saujas auksinių monetų, šykštusis radža galop tapo savo gobšumo auka. Ėmęs skęsti vis didėjančioje aukso monetų krūvoje jis šaukė: „Užteks to aukso”, ir monetos pavirto radžą palaidojusia krūva molio.
Mūsų Vyriausybės noras gyventi tik šia diena bei ketinimai mokesčių reformos metu pasipinigauti nejučiomis gali tapti ne tik molio, bet ir mėšlo krūva…
Rytas Staselis