„Tegu persekioja ubagus – nieko nepeš! Tik sukiršins žmones. Policininkai tampys invalidus po areštines, žmones juokins. Nueisim prie Savivaldybės, kam nors į snukį duosim, ar plyta – į langus. Pasodins į kalėjimą, o ten ėsti duos ir švarią patalynę”, – taip audringai Klaipėdos valdžios planus drausti mieste elgetauti įvertino Manto gatvės elgetų grupelė.
Tęsdamas šios savaitės temą „Vakarų ekspresas” išklausė 61-erių metų Klaipėdos elgetų patriarcho pono Sigito išpažinties.
Ar Jūsų neskriaudžia kolegos? Jeigu aš atsisėsčiau ant tilto elgetaut, ar negaučiau į kaulus?
Kad aš visus pažįstu, nėr kam atimt. Jūsų irgi niekas neužkabintų – nesam vietų išsipirkę, ubagų mafija nekontroliuoja.
Štai Vilniuje, girdėjau, yra organizuotas elgetų reketas, tinklas. Man teko Gedimino prospekte ir prie Rotušės su ramentais pastovėt, tai per dvi valandas susirinkau kelionei į Klaipėdą.
O čia aš esu gavęs koja į galvą du kartus – nuo pijokų ir narkomanų. Juos pasiutimas ima, kad susirenku centų. Jeigu su jais gerčiau, būčiau savas. Bet jie žino seniai, kad negeriu ir nerūkau, tai ir atstojo.
Matėt, kaip vyrai iš ubagaujančių moterų atima? Tai jų susitarimo reikalas. Aš tai žinau, kad jie patys boboms duoda ant butelio. Virga čia tokia priešais mane sėdi – tokios alkaškės pasaulis nematė! Per Jūros šventę policininkai ją už kojų tampė. Dabar susirgo, nebeliuobia.
Čia tai nežmoniška, pasakysiu, kad pijokai patys kerta šaką, ant kurios sėdi. Mane patį siutas ima, aš gatavas prieit ir kastilių sudaužyt tokiam į galvą. Žmonės per juos galvoja, kad mes visi tokie.
Kaip prašote išmaldos?
Per „Laluną” buvo akcija invalidams, tai man į namus du televizorius pristatė – spalvoti, su distanciniu valdymu. Viena televizija mus apšmeižė, esą reketuoja elgetos praeivius! Nomeda, ta tai reketuoja – po 2-5 litus kasdien prievartauja. O aš ar esu paprašęs, kaulijęs, bent užsiminęs? Duoda centų – nusilenkiu. Jokių psichologinių taktikų nenaudoju: pūliuojančių opų nerodau, nesišypsau net – o gal žmogui nuotaikos nėra, dar labiau sugadinsi. Kam svetimam į dūšią lįst?
Geriau duoda jaunimas, o tie keturiasdešimtmečiai naujalietuviai, iš baro išėję tik žiūri lyg vilkai, kaip atimt, Jėzus Marija!
Mes abu žinome išeitį jums – yra juk globos namai…
Pensione gyvalioja tie, kurie vos pašliaužia. O aš čia čystai užsidirbu, ir draugui padedu. Va, kai jis numirs, tada ir ieškosiu valdiškų namų. Kam man ten utėles šert savo krauju? Iš visos senosios ubagų gvardijos vienas mohikanas likau, visi kiti kapuose – nusigėrė.
Girdėjau, tik Laugaliuose padoresnė tvarka. Visur kitur – pakazūcha per televiziją. Klausykit, ten kaip kalėjime – savi verchai irgi atiminėja iš slabakų piningus, viską. Dar ir garbę, jei pastumdėlis esi. Ir invalidų namuose, girdėjau, reketas yra. Toks Igariokas, kuris be kojų prie bažnyčios ratukuose atvažiuoja, sakė.
Aš jums dar daugiau pasakysiu. Kas tie valdininkai, kokios jų pažiūros į vargdienį? Toks Čepas – ir meras buvo, ir miesto Tarybos narys, dabar Seime sėdi. Socialinių mokslų daktaras, o toliau savo nosies nemato, kaip nusikalbėjo! Galiu jo intonacijom žodžius pakartot: „Visam pasauly elgetaujama tik prie bažnyčios…” Aha, lyg tai aš nebuvau užsienyje ir nemačiau, kaip ten elgetauja! Tu nepraeisi – koją pastato, piniginę išplėšia.
O prie bažnyčių ten milijonierių bobutės elgetoms išmeta tiek, kad visus metus taukuose maudysies! O pas mus bobulytės – gerai, jei kepaliukui duonos sukrapšto; jei yra kokia kapeika, ir iš jų kunigai išmonija paskutiniąją.
Kunigai ir klapčiukai ubagus iš šventoriaus varinėja, nes jiems, mat, mažiau liks. „Tai jūs pijokai!” – moralizuoja jie, o iš sakyklų skelbia, kad „vargšų yra dangaus karalystė”, „mylėk savo artimą”!
Prieš keletą metų Jūs pats džiaugėtės Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nepriklausomybei himnus giedojote…
Man laisva Lietuva – kaip žydams Hitleris! Paskutinė mano darbovietė – Kaliningrado srityje, buvau ten vieno didžiausių Rusijos kelių statybos kooperatyvų „Kolorit” pirmininkas. Mano rankose buvo medžiagos, darbo jėga, transportas ir blatas.
O, jeigu būčiau tankiau Lietuvoj lankęsis, būčiau prisivogęs, kaip dabartinis mūsų elitas! Bet aš negalvojau, kad toookia sistema sužlugs!
Sakėt, esat kilęs iš labai turtingos ir garbingos šeimos…
Mano tėvas po karo baigė Vilniaus partinę mokyklą, pasiekė aukštumas. Mūsų namuose puotaudavo Gureckas, Šumauskas ir Sniečkus; ir dabar galėčiau pasakyt tikslų kiekvieno ūgį, manieras, ką valgyt mėgo. Sniečkus su mano mama juokaudavo: „Ievut, grybus paduok tamsoj, nesimatys sukirmijusių”…
Kaip vis tik atsidūrėte gatvėje?
Kai iš Vilniaus rusus su tankais išvijo, Kaliningrade mums rusai pareiškė: „Uberaites, litovcai, su savo nezavisimost”. Išvogė mano techniką, nuvarė naujus kamazus, o prokuratūra tik tyčiojosi. Tai turėjau slapta iš Rusijos pabėgti, nes būtų pasodinę – prokurorus negražiai išvadinau.
1991-aisiais čia užsidarinėjo įmonės, organizacijos – suirutė, o 1992-aisiais aš tapau invalidas – rankos, kojos „atsisakė”, prostatitas, tuberkuliozė… Iš ko tą butą išlaikysiu būdamas invalidas? Iš tų laikų turėtas santaupas išmelžė ligos. Kaip II grupės invalidas, gaunu mizernus 80 litų. Per vasarą popierių nesutvarkiau, gal dar 45 litus pridės? Pašalpos vaistams neužtenka. Kompensacijos už vaistus – tik ant valdžios liežuvio. Gal nuo kokios trydos ir kompensuoja, o man nuo skausmo fastumgelio už 17 litų keturiems kartams užtenka, gentamicino – 27 litai buteliukas – savaitei.
O šundaktarius galėčiau jums pavardėmis išvardint, kurie mane su temperatūra iš Santariškių išdulkino. Parazitus į vienutę sukišt! Vienas idiotas parašė lape, kad operacijos atsisakiau, ir išgrūdo, o aš per tą prostatitą neprasysioju.
Gyvenu pas draugą, jis savo maža pensija už butą sumoka, o aš valgiui parūpinu. Taip dviese ir vargstam.
Man su draugu prašmatniausias valgis – makaronai, sosiskos, po turgaus iš kaulų po 50 centų sriubą verdam. Kai lietingos dienos, šlapdriba – pilvui išeiginė.
O, sakot, moterį susirast? Šalavos visos, jūs tik neįsižeiskit. Aš, buvęs kariuomenėj virėju, šefas povandeniniame laive, tokius patiekalus sutaisau! Man pakaktų 200 litų pašalpos, kai esu prie mažo pratęs. O man duok daugiau – ką aš pirkčiau?
Per dieną susirenku nuo 8 iki 10 litų. Statistika paprasta. Kai neturiu ką veikti, iš dyko buvimo skaičiavimo mašinėlę spaudau: iš 150-ies praeivių tik vienas duoda.
Miestas – kaip rankovė, iš centro išeik – badu nudvėsi. Vilniuj – tai stotis, prospektai, o čia Liepų gatvėj atsisėsk, per dieną 300 žmonių praeina, tai paskaičiuok. Tas pats, kas Giruliuose ant kelmo sėdėti, greičiau grybas išdygs. O prie turgaus – vienas ant kito. Čigonės savo klientūrą turi.
A, su šuniuku jei sėdi, žmonės daugiau duoda, bet aš neturiu sąlygų gyvuliuką laikyt. Mano 42 metų draugas prieš porą metų su šuniuku Serioga šalia sėdėjo, tai pirmas Serioga nudvėsė, o Valdas – iš paskos. Buvo vienišas vienkojis, piktas ant viso pasaulio. Mes, koks dešimt žmonių, jį ir palaidojom, autobusiukui, gėlėms susimetėm, aš lentelę užrašiau, o grabui Savivaldybė 750 litų davė…
Anksčiau Manto gatvėj jūsų niekas nematė. Kur „dirbote”?
O, prie „Naktigonės”, kol nebankrutavo, buvo aukso kasyklos… Kai pirmus kartus išėjau ubagauti, akių iš sarmatos neturėjau kur dėti. Klaipėdoj nuo vaikystės augau, tiek pažįstamų… Tai aš nakčia…
O jūs vieną dieną pabandykit ranką ištiest – kiek bičiulių jums duos, kaip jausitės? Kodėl apie šitą niekas nepagalvoja? Bet, kaip ir šuo kariamas, – pripranti.
Na, o prie „Naktigonės” vokiečiai, lenkai moriakai, visos šalavos rinkdavosi. Kiekvieną prostitutę pažinojau, jos – geri žmonės.
Rekordas buvo, kai vienas norvegas jūrininkas man 200 norvegiškų kronų pametėjo.
Ten reikia – ten striuka. O dabar – gerai, skurlių „Carite” duoda, bet avalynės žiemai nėr – tik tufliai.
Ar turite vaikų, artimųjų?
Iš penkių brolių tik vienas liko gyvas, ir tas pats toks, kaip aš.
Prieš keliolika metų girdėjau, kad mano sūnus vedė vokietę, milijardieriaus dukterį, kažkur Ramiojo vandenyno saloj gyvena, turi savo lėktuvą.
Ar aš alimentų nemokėjau? Kad nežinojau, kur siųsti. Aš buvau tolimojo plaukiojimo kapitonas, o žmona – prostitutė.
Tai neketinate trauktis iš savo pozicijų?
Reikės, statysim barikadas! Juokauju. Bet ką jie iš manęs, invalido, atims – kastilius, išskaičiuos baudą iš pašalpos? Špygą jie gaus! Policininkai kaip mėsą tampys bekojį? Tie nueis, aš vėl atsisėsiu. Vis vien čia būsiu. Man kitos išeities nėra. Visi atsižegnoja valdiškų namų – kaip karo, maro ir choleros…
(Pašnekovo kalba netaisyta. – Aut. past.).
Ivona Žiemytė