Dygios, šaltos, nepatenkintos, priekabios, kandžios, rėksnės. Taip vyrai neretai apibūdina lygių lyčių galimybių siekėjas.
Amazonės, mojuojančios kuokom. Amžinos maištininkės. Kodėl tokie grubūs epitetai, pajuoka, nuvertinimas, neapykanta? Juk moterys diskriminuojamos, tai faktas. Kone labiausiai diskutuojama apie ekonominę diskriminaciją. Mažesnės nei vyrų įsidarbinimo, karjeros galimybės, menkesni atlyginimai, dažnas požiūris ne kaip į visavertį verslo partnerį ir begalė kitų klausimų.
Keli skaičiais paremti pavyzdžiai. Pirmasis. Tyrimai rodo, kad mokslo bendruomenėje egzistuoja neformali moters mokslininkės profesionaliosios karjeros stabdymo praktika, kuri pasireiškia ne tiek aukštesnio mokslinio laipsnio įgijimo tvarka, kiek aukštesnio mokslinio vardo bei pozicijos suteikimo praktika. Ne tik Lietuvoje – visoje ES! ES šalyse tarp profesorių moterų tik 11 proc. Moterų vyresniųjų mokslo darbuotojų vidurkis ES 27 proc., tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje tik 9 proc. Taigi išeina, kad moterys nustumtos nuo akademinio jaunuomenės ugdymo.
Antrasis. Mūsų šalyje moterys uždirba vidutiniškai nuo trečdalio iki pusės mažiau nei vyrai, dirbantys tokį patį darbą.
Trečiasis. Iš 141 vietų Lietuvos Seime moterys užima 30. Žinoma, kad Skandinavijoj yra kitaip.
Ne mažiau skaudi nei ekonominė yra kultūrinė diskriminacija. VVVv ir panašios formulės turėtų siutint ne vieną Ievos seserį. VVVv – tai virtuvė, vaikai ir viliotoja vyrui.
O jeigu moterys diskriminuojamos, ir vyrai sutinka, kad egzistuoja bent dalis diskriminacijos apraiškų, tai kodėl toks nepalankus požiūris į moterų teisių gynėjas? Ką, vyrai bijo? Nenori prarasti įtakos? Galbūt. Tačiau yra ir dar viena priežastis – labai svarbus ir kovotojų už moterų teises požiūris į savo misiją. Svarbu jų veiklos būdai ir stilius.
Man teko studijuoti ryšius su visuomene, tad pabandysiu suformuluoti kelias vyriškas pastabas.
Gerbiamos kovotojos, sėkmingiausiu komunikavimu siekiant jūsų tikslų laikyčiau tarpasmeninį komunikavimą. Švietimo, ugdymo, idėjų skleidimo fronte reikia geležinės kantrybės ir kruopštaus darbo.
Manau, didelė dalis jūsų veiklos plačiajai visuomenei nėra pristatoma, nepatenka į žiniasklaidą. Tai paskaitos, diskusijos grupėse, rimtos mokslinės studijos, vizitai į atokesnius miestelius, bendradarbiavimas su kolegėmis ar kolegomis iš užsienio. Sutiksiu, jog tokiai veiklai populiarinti labiausiai stinga pinigų.
Tačiau neretai pristatant įdomius projektus visuomenei pristinga dėmesio ir esant finansavimui. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų ir Norvegijos Vyriausybės remiamas Nacionalinis lygių galimybių veiksmų planas visuomenei pristatytas paviršutiniškai, šabloniškai. Nepalyginama su kita puikia iniciatyva – tėvystės atostogų populiarinimu. Apskritai ši akcija galėtų būti laikoma viena geriausių propaguojant moterų teises, jei ne efektingumu, tai bent idėja ir forma.
Jei jau prakalbom apie akcijas, tai bene mažiausiai efektinga tikriausiai buvo neseniai vykęs pompastiškas Lietuvos moterų suvažiavimas. Suvažiavimas, po kurio geriau išsilavinę vyrai užsimezgus diskusijai tik nusišypsodavo, o prastesnio išsilavinimo rėždavo (atleiskit, mielos moterys, bet juk geriau tiesa nei melas): „Ir vėl susiėdė…”
Arba koks liūdnas fenomenas, pasivadinęs Moterų partija. Realiai tai ne moterų, o vienos profesorės partija. Pamenam kas atsitiko, kai ten prasidėjo kova dėl valdžios, kokios pjautynės įsiplieskė…
Prieš kelerius metus buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis išleido įsakymą, kuriuo paskelbta moterų protegavimo VU era. Iškeltas tikslas, kad akademine veikla šioje Alma Mater užsiimtų daugiau moterų nei vyrų ir nurodyti lyčių santykio procentai moterų naudai. Kažkodėl ne proporcionaliai. Na, kaip vyrai nenušvilps tokio pasiūlymo, kai jie tampa skriaudžiami?
Dažnai diskusijai apie moters padėtį visuomenėje kenkia diskutantų noras prisistatyti labiau pačioms nei pateikti idėjas. Štai viena ugninga aktorė diskusijų laidose imdavo pliekti patriarchatą. Tik kažin ar ji buvo susipažinusi su pagrindinėmis moterų judėjimų nuostatomis, o gal net ir neturėjusi noro susipažinti, nes šitose diskusijose ji buvo svarbiausia pati sau.
Sakysit, lengva kritikuot ir nieko nesiūlyt. Turiu pasiūlymą. Kuris vyras nepaklausys susikaupęs ponios Almos Adamkienės? Ji niekuomet nesisvaidė garsiais pareiškimais apie katastrofišką patriarchato įsigalėjimą mūsų šalyje. Tačiau jei jums, kovotojoms už moterų teises, pavyktų prikalbinti ponią Almą dalyvauti šviečiamajame projekte, esu tikras, jog savo santūrumu, elegancija ir pasvertu žodžiu ji pasiektų neblogų rezultatų.
Beje, nuostabių oratorių yra ir tarp moters lygiateisiškumo propaguotojų. Pavyzdžiui, visuomet pagarbą kelia Margarita Jankauskaitė.
Labai neaiški riba tarp tikslinių auditorijų, kurioms skiriamas jūsų pranešimas (taip pavadinkime visą jūsų veiklą – pranešimu visuomenei). Visos ryšių su visuomene strategijos susijusios su marketingu, o marketinge (tiek ekonominiame, su materialia nauda siejamame, tiek idėjų, nevyriausybinės veiklos ar politiniame – nematerialią naudą nešančiame) egzistuoja du neatsiejami principai: rinkos segmentacija ir produkto ar idėjos pozicionavimas rinkoje. Mano klausimas štai koks: ar jūs visuomet žinot, kurią visuomenės dalį norit pasiekt, priverst susimąstyt arba įtikint vienu ar kitu pranešimu?
O gal tiesiog šaudot nesitaikydamos ir tikitės, kad „jie jau ten patys atsirinks”?
Rašydamas apie jus, mielos kovotojos už moterų teises, ko gero velniškai rizikuoju dėl kokios neįtikusios frazės būti apkaltintas mizoginija – neapykanta moterims. Na, neturiu ketinimų nekęsti jūsų, patikėkit. Vienintelis mano tikslas – pasidalinti mintimis. Ir ne tam, kad pultume ginčytis, o tik tam, kad būtų įmanoma kuo vaisingesnė diskusija. Nes už pamatinius jūsų reikalavimus balsuoju abiem rankom.
Pasakysiu dar daugiau – man, piliečiui ir vyrui, nepatinka, kad mūsų šalyje nėra gerbiamas žmogus apskritai. Asmenybė dabar nėra jokia vertybė, ir tai yra kertinė mūsų laikmečio yda. Pirmiausia valstybės politikos, tačiau liūdna, jog neretai ir tarpasmeninių santykių plotmėje. Manau, man pritartų dauguma vyrų. Todėl kažkuria prasme mūsų, vyrų ir moterų, siekiai yra bendri.
Pabaigai šiek tiek mokslinio požiūrio. Kijevo universiteto profesorius G. Počepcovas, pasirėmęs filologine I. Čerepanovos studija, prieš kelerius metus apibūdino savarankišką, išsilavinusią ir IŠSILAISVINUSIĄ moterį, kurios vaizdinys nedaug kito nuo Antikos laikų:
ji neeilinės, išskirtinės išvaizdos, kurią pabrėžia, paryškina ( turima galvoje ne grožis, o originalumas, pavyzdžiui, visiškai nenaudojant makiažo);
ji turi ypatingų savo srities žinių ir iškalbos dovaną; ji tiki žodžio galia;
ji mąsto originaliai, stebina savo neišsenkančia išmone;
ji įsitikinus savo išskirtinumu, nori pabrėžti savo unikalumą, todėl dažnai elgiasi nestandartiškai;
ji žengia kario kelio ir pasižymi nugalėtojos savybėmis, kelia žmonėms pagarbos ir baimės jausmus.
Gerbiamos kovotojos už moterų teises, žinoma, kad ne kiekvienas vyras sugebės išlikti pagarbus su laisva, aktyvia ir energinga moterimi. Pirmiausia dėl savo menko vyriškumo. Tarp jūsų siekinių ir daugumos vyrų pozicijos vis dar bedugnė. Tačiau ne vieni vyrai kalti. Sakau jums: šiukštu nekovokit. Švieskit, bet ne kovokit. Diskutuokit su mumis. Pasijuokit iš mūsų. Jei reikia, išdėstykit savo reikalavimus kategoriškai. Bet nemoralizuokit. Nereikia vyrų „vanoti”, „tarkuoti”, „kalti į galvą” ar „kalti prie kryžiaus”. Nes gali kartais Adomo broliams pasirodyt, kad nelabai aišku, ko jums reikia labiau: realių rezultatų ar tik pačios kovos.
Marius Jančius