Stebuklinga priemonė

Šįkart noriu kalbėti labai jau nepopuliaria tema. Ji toli gražu neprilygsta seksualinėmis aistromis apipainiotam gyvenimui, joje nėra jokių pikantiškų detalių.

O visgi be šio reiškinio mes jaučiamės nelaimingi ir nesuprasti. Kalbu apie dėkingumą.

Skaudu, bet iš vartotojiškomis nuostatomis pripildyto gyvenimo vis labiau nyksta dėkingumas. O jo paliekamą vakuumą vis dažniau užpildo liaupsės ar melagingi komplimentai. „O, Onutė – pati seksualiausia ir šauniausia mergina mūsų organizacijoje!“, „Jis – seksualiausias ir geidžiamiausias jaunikis“. Argi tai tiesa? Nejaugi visos Lietuvos moterys svajoja ištekėti kad ir už Marijaus Mikutavičiaus, be perstojo tituluojamo amžinu jaunikiu? Žinokite, kad tai nėra absoliuti tiesa, ir Marijus gali lengviau atsipūsti, nes bent jau aš ištekėti už jo netrokštu.

Jokios liaupsės niekada neprilygs nuoširdžiam „ačiū“, nes šis trumpas žodelis slepia ypatingą prasmę – „Tu padarei tai, ko aš norėjau, ko aš troškau“. Taigi „ačiū“ tampa pripažinimu, kad kitas asmuo mus išgirdo, pajuto, suprato. Tarsi išgirdo net mūsų sielos balsą. Tardami tą stebuklingąjį „ačiū“, mes pripažįstame, jog kitas pasitarnavo mūsų gerovei, išpildė ištartus ar tik nuspėjamus norus, suteikė mums malonių išgyvenimų, apėmusių troškimams išsipildžius.

Tad kodėl to dėkingumo mūsų gyvenime ėmė stigti? Kodėl daugelį dalykų priimame taip, tarsi savaime suprantamus? Kodėl policijos patrulių ekipažas turi raminti įsisiautėjusius sutuoktinius, o už tai tėra tik iškeikiamas? Kodėl manome, kad nuoširdaus ačiū nenori išgirsti su liepsnomis kovojantys gaisrininkai, iš ligų ir net mirties nagų žmones traukiantys medikai, iš neapsiplunksnavusių žmogaus jauniklių tikrus piliečius lipdantys mokytojai, galų gale net biurokratai? Iš kur tas tikėjimas, jog kyšis – geriausia padėka?

Rinkos dėsniai pavergė daugelio mūsų smegenis, išstumdami iš jų amžinąsias vertybes. Pripratome viską pirkti, parduoti, uždirbti ar užsitarnauti, bet pamiršome, kad dėkingumas neturi piniginės vertės, jis nei sveriamas, nei matuojamas. Jis tiesiog – pripažinimas, jog nesame visagaliai šiame gyvenime, tad kiti kartais mums suteikia tai, kas mums ne pagal jėgas. O tokiam pripažinimui reikia asmenybės jėgos ir drąsos.

Kitam parodyti, jog jis mums davė tai, ko mes patys sau duoti negalėjome, – tai smūgis šiuolaikiniam savo galia besipuikuojančiam asmeniui, kuris lyg kokią mantrą nuolat kartoja: „Aš viską galiu, iš kitų man nieko nereikia!“ Stengiasi, vai kaip stengiasi vargšelis apdumti akis ne tik kitiems, bet ir sau. Tik ko po to dūsauja, keikdamas gyvenimą, žmones ir santykius? Jei jau esi toks stiprus, tai ir tupėk sau vienas, nereikalaudamas nei meilės, nei laimės, nei sėkmės. Susikurk juos sau pats, kad jau toks gudrus.

Dėkingumas išmuša iš mūsų egocentriškų asmenybių puikybę. Juk jeigu aš ne viską galiu ir kitas kažko negali, tuomet mes, kaip žmonės, šiuo klausimu esame lygūs. O kaip kokiam „pasaulio bambai“ turėtų būti skausminga šį faktą pripažinti! Kai kurie verčiau renkasi mirtį, nei kažko kito paprašyti pagalbos ir po to už ją padėkoti. Taip sunku nusiimti karūną.

Dėkingumas priverčia mus atsiverti kitam asmeniui ir savo galimybėms. Jis atskleidžia mūsų gebėjimą būti nuolankiems gyvenimo iššūkiams, kurių įveikimui prireikia ir kitų žmonių pagalbos. Dėkingumas galų gale parodo mūsų potenciją duoti. Duoti tą išganingąjį „ačiū“ su visomis už jo slypinčiomis prasmėmis.

Nuoširdus, iš širdies iškylantis dėkingumas visuomet – kelias į gilesnį žmonių ryšį. Nėra nė vieno sveiko asmens, kuriam nesukirbėtų krūtinėje nuo išgirstos šiltos padėkos. Juk ta padėka yra viešas jo pagalbos ir paramos pripažinimas. Argi ne nuostabu – kitas išgirdo, ko mes norime, ir tai mums padovanojo, o mes atvirai parodėme, kaip jis mus ta savo dovana sujaudino? Negaliu pamiršti Marshallo B. Rosenbergo žodžių: „Dėkingumas reiškia, jog Dievas kiekvienam suteikė galios pagražinti kito gyvenimą“.

Štai jums ir stebuklas – dėkingumas suteikia gyvenimui grožio! Grožio draugystėje, bendrystėje, meilėje.

„Kuo daugiau žinosite apie dėkingumą, tuo mažiau jus kamuos depresija, dirglumas ar nusivylimas. Dėkingumas kaip stebuklinga priemonė pašalins jūsų savanaudiškumą, norą turėti ir valdyti ir pavers jus kilnia būtybe. Dėkingumo jausmo vedami, tampame didžios sielos žmonėmis“, – tvirtina Semas Keenas.

Palinkėkime to sau.

Aušra Griškonytė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.