Ar teko kada susidurti su šia opia problema darbe? Man – taip. Ir turiu prisipažinti, jog situacija tikrai buvo ne iš maloniųjų.
Kaip tai prasideda?
Pirmasis simptomas – pirmadieninis nepasirodymas darbe. Pradžioj dar skambinama, pasakojamos įvairiausios istorijos apie vaikų ligas, sugedusias mašinas vidury miškų, gresiančias operacijas ir t.t. ir pan. Antradienį pasirodoma darbe lyg niekur nieko, be jokių atsiprašymų, tarsi taip ir turėtų būti.
Sakau atvirai, iš pradžių visi tikėjom tomis istorijomis. Juk kiekvienam gali nutikti kas nors neplanuoto. Bet vieną kartą paskaičiavom, jog tokie pirmadieniai sudarė nei daug, nei mažai, o dešimt darbo dienų per pusmetį. Vadinasi, vadybininkė nedirbo lygiai dvi savaites be jokios pateisinamos priežasties, išskyrus pasiaiškinimus telefonu, kuriais jau buvom nustoję tikėti, bet vis pamiršdavom iki kito karto…
Visi numanėme, jog greičiausiai tų pirmadieninių problemų priežastis yra paprasčiausias buitinis savaitgalinis girtavimas, bet niekas neišdrįso to garsiai į akis pasakyti, nes nepatogu apkaltinti jauną simpatišką moterį.. O jei tai netiesa ir žmogų įžeisi nepelnytai…
Kitas etapas
Jis netruko ateiti. Pirmadieniai prasitęsdavo iki trečiadienio, o askui būdavo pateikiamas nedarbingumo lapelis likusioms dviems savaitės darbo dienoms. Ir vėl mes kraipėm galvas, nesuprasdami, kaip taip galima, o gal iš tikrųjų su sveikata žmogui nekaip?
Grįždavo mergina po savaitės ir vėl – lyg niekur nieko. Nei ačiū, nei atsiprašau. Tuo tarpu kažkas rūpindavosi jos nebaigtais darbais. Juk likusioms darbuotojoms darbo krūvis padidėdavo, o ir klaidų nemažai tekdavo ištaisyti.
Tyliai buvo papasakota nelaiminga šeimyninė istorija apie geriantį vyrą, su kuriuo ji nusprendė nebegyventi…
Dingo domėjimasis darbu, atsirado savotiškas abejingumas viskam. Nuo to kentėjo ir darbuotojų tarpusavio santykiai, iki tol buvę gana draugiški ir nuoširdūs.
Paklausite, kada trūko mūsų kantrybė? Ogi tuomet, kai viena iš trijų vadybininkių atostogavo, antra buvo komandiruotėje, o trečioji vėl savaitei nepasirodė darbe. Atsisveikinom greitai ir neskausmingai. Alkoholio problemų nepaminėjome. O šiuo momentu dėl to gailiuosi. Dabar tiksliai žinau, jog pateisinti galima, geriausiu atveju, vieną pravaikštą. Kita pravaikšta – ir reikia sakyti SUDIE.
Galima padėti, jei žmogus prašo pagalbos, jei jis ją priima, bet ar verta toleruoti tuos, kurie praranda atsakomybės jausmą, ir dėl jų kolegos priversti dirbti daug daugiau, nei jiems priklauso. Dažniausiai tikime tuo, kuo tikime ir matuojame viską pagal savo leistino elgesio standartus.
Gerai pasakė viena iš kolegių po šio atsisveikinimo: ” Ji mūsų visai nemylėjo…”
Bet kartais visgi pagalvoju, jog gal ir reikėjo imtis kažkokių priemuonių, gal reikėjo bandyti pagelbėti…
Asta Jolanta Miškinytė