Nesitepa, neplyšta, nepermatoma, nepraleidžia oro. Dabartinė valdžia – nuo smulkiausios opozicinės partijos iki paties Algirdo Mykolo – įgijo savybių, kurios būdingos tik stebuklinių pasakų personažams.
Rutina tapę korupciniai skandalai ne ardo valdžios monolitą, o tik sutvirtina. Tai, kas kitiems yra atliekos, šitiems yra maistas.
Net ir labai miklioms smegenims šiandien būtų sunku pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo. Tikrai, kad ne nuo „abonento” ar nuo Viktoro išsilavinimo įrodymų.
Pirmas šios kadencijos skandaliukas buvo dėl visiško nieko – dėl nelegalių pašiūrių Antano Boso valdose pajūryje. Viktoras Uspaskichas tada savo bendrapartietį apibarė, anas pažadėjo pasitaisyti. Tačiau jeigu jūs netyčia užsuktumėte į tas valdas šiandien, tai pamatytumėte, kad nelegalūs statiniai tebestovi, o jų šeimininkas ten pradėtą veiklą pakylėjo į valstybinės politikos lygmenį.
Šią savaitę panašiai baigėsi skandalas dėl premjero šeimos verslo. V. Uspaskichas Algirdą Brazauską viešai iškoneveikė, bet leido tęsti.
Nuo adatėlės iki vežimuko. Žvelgiant iš šiandieninės skandalų perspektyvos, tas fazanynas teatrodo vieni niekai palyginti su nelegalių statybų vajumi, Seimo korupcijos skandalu, „abonento” ir „Rubikono” bendra veikla arba su tragikomišku socialdemokratų ir konservatorių purvasvaidžiu, kurio laimėtojas įgis teisę dar vieną kartą nusidrožti drožlę nuo „Mažeikių naftos” pardavimo.
Pastaroji rungtis bemaž išritino iš valdančiosios koalicijos pamato jos kertinį akmenį – A. Brazauską, kuriam konservatoriai žiebė žemiau juostos, t.y. tiesiai į širdį, kurioje jau senokai vietoje Lietuvos įsitaisė viena tokia Kristina.
Konservatoriai taip pasielgė ne tiek iš piktos valios ir takto trūkumo, bet dėl to, kad vis dar jaučia burnoje pirmojo „Mažeikių naftos” pardavimo gardumą. Deja, besistengdami dar kartą įbristi į tą patį vandenį, kol kas jie tesugeba dar kartą įminti į tą patį karvės blyną.
Rasa Juknevičienė prie to blyno raitosi kaip tikra moteris-gyvatė, demonstruodama stebėtiną moralinį lankstumą.
Socialdemokratai, kurie taip pat neabejoja savo teise gauti naudos iš šito sandorio, daro tą patį, tik savotiškai – „eldėdėpistiškai”, o gal net komunistiškai. Jie mėgina administracinėmis priemonėmis ir užkulisiniais susitarimais susiderėti neliečiamybę premjerui.
Deja, kaina – astronominė. Artūras Paulauskas A. Brazausko santykius su Kristina prilygino Antano Valionio santykiams su KGB. Jis atvirai lygina šiuos atvejus, žadėdamas „Draugystės” tyrimą numarinti tais pačiais būdais, kaip numarino A. Valionio „spectarnybinės” praeities narpliojimą. A. Brazauskas tokio paslaugumo yra sugraudintas iki ašarų. Kalbama, kad net partijos vairą pažadėjo.
Kas dėl V. Uspaskicho, tai jis ir vėl nugalėtojas. Ir nusišluostė rankas į A. Brazausko skvernus, ir privertė jį jaustis skolingu. V. Uspaskichui, žinoma, galima priekaištauti, kad taip staiga ir netikėtai pakeitė nuomonę dėl A. Brazausko šeimos verslo, kuris dar prieš savaitę jam atrodė labai įtartinas. Tačiau tokie kaltinimai nebūtų teisingi, nes nuomonės pasikeitimas įvyko ne dėl Darbo partijos lyderio, o dėl patarėjų kaltės. Šie per vėlai paaiškino savo bosui, kad pirmalaikių rinkimų galimybė teisiškai yra labai miglota. Jeigu Seime nesusidarys nauja valdančioji koalicija, šalį neribotą laiką gali valdyti laikinoji Vyriausybė.
Tačiau svarbiausia tai, kad V. Uspaskichas vienintelis turi galimybę bet kada iš naujo realizuoti planą: „Iš pradžių patvarkome A. Brazauską, o desertui – A. Valionį”. Taip tariant, paaiškėjus naujoms, „iki šiol nežinomoms” aplinkybėms, pradėti tą purvadrėbį iš naujo, tik ne pirmalaikių, o eilinių rinkimų proga. Ideali proga idealios valdžios idealiam atstovui.
Rūta Grinevičiūtė