Interjerui taikoma sąvoka „kičas” atsirado palyginti neseniai. Pagrindinė tokio stiliaus idėja – pašiepti, ironizuoti istoriją, menines tradicijas, skonį ir stilių. Tai tarsi tam tikras nihilizmas architektūroje, neigiantis visus ankstesnius pasiekimus. Tokiu atveju sąmoningai pasirenkama beskonybė, akį rėžiantys spalvų, faktūrų deriniai. Pavyzdžiui, paauksuoti gipso lipdiniai, ryškiai mėlynos lubos ir ant jų nutapytos blizgančios žvaigždės, palei sienas sustatyti vazonai su palmėmis, o grindys išklotos rytietiškų motyvų plytelėmis. Baisu? Svarbu, kaip visa tai pateikta.
Mada ir sąlygos atsirasti
Kičo stiliaus daiktai tampa madingi, kai nusibosta seni gero skonio pavyzdžiai, o naujoji estetika dar nėra susiformavusi. Istoriškai tai sutampa su ekonominėmis ar socialinėmis krizėmis, kai aplinka tampa nestabili, o visuomenė laukia permainų. Dėl tų pačių priežasčių kičiniai daiktai būna madingi labai neilgai. Tačiau visada yra žmonių, kuriems tam tikras nihilizmas – nuolatinė būsena, jiems patinka šokiruoti aplinkinius ir neigti pripažintus autoritetus. Tokie žmonės bet kurioje epochoje originaliai rengiasi ir įrengia savo būstą. Dėl to kiču vadinamas stilius egzistuoja visą laiką.
Paprastai kičas gimsta iš pernelyg didelės prabangos ir gausos arba atvirkščiai – iš gilaus skurdo. Bet kuriuo atveju tai noras išsiskirti, pademonstruoti originalumą. Turto ir prabangos paskatintas kičas atsiranda dar ir tada, kai architektams nusibosta užsakovų skoniai ir pageidavimai, jų specifinis grožio ir stiliaus supratimas.
Tikras kičas
Pavyzdžiui, kokiam nors žmogeliui atrodo, kad jo aplinkoje geriausiai derės nuo vaikystės mėgstami antikinės Graikijos motyvai. Tada standartiniuose butuose atsiranda pseudoantikinės kolonos, portikai ir kariatidės, dažnai pačiose netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, durų angoje. Jei architektas šmaikštus, gali būti, kad būstą puošiantys atlantai ir kariatidės net išoriškai tampa panašūs į šeimininkus.
Dažniausia kičo tema – pseudoistorinė architektūra ir interjerai. Smailūs individualių namų bokštai ir bokšteliai, gotikiniai langai su moderniomis žaliuzėmis ir langinėmis. Atitinkamas ir interjeras: milžiniškoje riterių atributika papuoštoje svetainėje – elektrinis židinys. Visa tai tipinis kičas, bet ne ironiškas, o tikras. Šiuo atveju žmogus ne tik nepastebi netikrumo, bet net yra įsitikinęs, kad ir kitiems jo aplinka atrodo autentiška.
Profesionalus kičas
Be šių nevykusių bandymų imituoti prabangą ar senovę, yra ir kiču vadinamas meno stilius. Jo esmė – sąmoningas neigiančių ir ironizuojančių daiktų kūrimas. Tai kaip tik tas impulsas, kurio paskatinti pasaulinio garso dizaineriai kartais kuria šedevrus-parodijas.
Žinomas kūrėjas Filipas Starkas kartą nustebino visus pademonstravęs negražius, bet juokingus nykštukus (panašius į turguose parduodamus), laikančius stalą. Vėliau jis sukūrė šviestuvą iš stiklinių lentynėlių ir ant jų stovinčių krištolo plafonų, pavadino „Prabangos randais”. Šis daiktas – švelni ironija mėgstantiems afišuoti turtus.
Skurdo kičas
Yra dar viena interjero kičo rūšis – iš skurdo. Čia daug kas bendra su gatvės grafičiais bei pankų pasaulėžiūra. Tokiuose interjeruose – polietileno užuolaidos, savos gamybos pertvaros, sąvartynuose rasti baldai ir aerozoliniais dažais nupurkšti ryškūs paveikslai ant sienų. Šioje aplinkoje ironiją užgožia agresija, o gyventi galima tik labai neilgai.
Pasidaryk pats
Vakarų šalyse, kur stilingais interjerais nieko nenustebinsi, dizaino žurnaluose atsirado rekomendacijų, kaip pačiam būstą paversti meno kūriniu. Vadinamojo liaudies dizaino estetika grindžiama kiekvieno žmogaus kūrybiniu potencialu ir grožio supratimu. Tokiuose žurnaluose galima rasti patarimų: nuplėšyti dalį tapetų nuo sienos ir tas vietas išpiešti pasirinkto trafareto piešiniais, pabodusį baldą atnaujinti tarpais nuskutus laką ir tas vietas paauksavus. Visi šie pasiūlymai vienu metu geri ir negeri. Visų pirma – tai saviveikla. Tačiau kartais ir ji būna stilinga bei tinkama.
Taigi kičas kaip keistas mūsų laikų darinys jau, galima sakyti, tapo dizaino istorijos dalimi ir net savarankišku nesudėtingu stiliumi.
Kosma Baltutytė