Korozija ir rūdys – didžiausias automobilių priešas

Chemikai visą Žemės rutulį pagal korozijos procesų intensyvumą yra suskirstę į keturias zonas – itin smarkios, stiprios, vidutinės ir silpnos. Visos šiaurės vakarų Europos šalys (ir Lietuva), turinčios išvystytą sunkiąją pramonę, drėgną klimatą, dažnus ir didelius oro temperatūros svyravimus bei tradicijas, žiemą keliuose išbarstyti milžinišką kiekį druskos mišinių, priskiriamos didžiausio koroziškumo zonai. Specialistų teigimu, tokiomis sąlygomis itin greitai prasidedanti ir nestabdoma korozija per metus „sugraužia” beveik vieną milimetrą metalo. Kaip visa tai žinant reikėtų elgtis paprastam automobilininkui, PB skaitytojams sutiko patarti chemijos mokslų daktaras Rimantas Lelaitis.

Kova su vėjo malūnais

Dažnas vairuotojas, visą žiemos kelių slidybę iškentęs be didesnių nuotykių, pavasarį susigadina nuotaiką, kai padoriau nuplovęs automobilį pamato rūdžių pūslės. Tos mašinos slenksčių, ratų nišų briaunos, durų apačios vietos, kurios rudenį nekėlė jokio įtarimo (ypač jei tai pirmasis sezonas su naudotu automobiliu), gavusios tradicinę druskos ir purvo porciją, pavasarį paprastai varo į neviltį.

Ekspertai pripažįsta, jog gamintojai iš tiesų stengiasi kokybiškiau galvanizuoti, storesniu plastiko ar korozijai atsparių metalų lydinių sluoksniu padengti kėbulą, įdiegti modernesnes dažymo technologijas ir kt. Jei prieš porą dešimtmečių gaminant automobilius šiems reikalams būdavo skiriama maždaug 150 JAV dolerių, pastaraisiais metais investicijos į kiekvieno automobilio prieškorozinį paruošimą šoktelėjo iki 500 JAV dolerių. Tačiau sukurti nerūdijančio keturračio dar niekam nepavyko. O automobilių pramonės monstrų lenktynės (tai suteiks didesnę atsparumo korozijai garantiją, paprastai ji siekia 6-12 metų) vis dar vertintinos kaip ir bet kuri kita rinkodaros gudrybė. Beje, į šias problemas analizavę ekspertai pastebėjo, jog kai kuriais atvejais vietiniai gamintojų atstovai savo iniciatyva suteikia kur kas ilgesnę garantiją.

Provokuoja elektronikos gedimus

Patikrinus į prieškorozinio apdorojimo centruose apynaujus išoriškai nepriekaištingai atrodančius automobilius boroskopu (tai specialus prietaisas uždaroms ertmėms apžiūrėti), dažnai paaiškėja, kad tas „nepriekaištingai” atrodantis keturratis iš vidaus yra iškorijęs. Jei, kaip kartais juokauja meistrai, korozija iš tiesų prilygsta „trečiajai vėžio stadijai”, tai yra kur kas didesnė problema nei blogas estetinis vaizdas ar nuostoliai parduodant automobilį. Avarijos atveju netenka prasmės visos konstruktorių numatytos kėbulo gniuždymo zonos, turinčios absorbuoti smūgio energiją ir apsaugoti salone esančius žmones. Pastarųjų tikimybė likti gyviems po tokio susidūrimo tolygi šansams laimėti „aukso puodą”.

Ir, be pačių fatališkiausių korozijos padarinių, egzistuoja daugybė argumentų, skatinančių nuolat skirti dėmesį kovai su rūdimis. Kaip bebus žiūrima, kėbulas vis dar tebėra brangiausia automobilio dalis.

Vienos kurios nors mašinos kėbulo dalies remontas (virinimas, gruntavimas, dažymas ar kt.) net ir mažesnius įkainius skelbiančiose provincijos dirbtuvėse kainuoja maždaug 500 litų. Tai maždaug tiek, kiek vairuotojo kišenei atsieina profesionalus viso automobilio apdorojimas, sulėtinantis korozijos procesus iki 1000 kartų, pailginantis automobilio veikimo laiką iki 3-5 metų ir leidžiantis pinigus skirti kur kas malonesniems dalykams nei mašinos remontas. „Mūsų skaičiavimais, šioms problemoms neskiriant jokio dėmesio, kiekvienas statistinis Lietuvos keliais važinėjantis automobilis kasmet vien dėl korozijos nuvertėja 560-1000 litų”, – teigė R.Lelaitis.

Chemikai atkreipia dėmesį ir į tai, kad, modernėjant automobiliams, rūdys pradeda kelti naujų ypač brangiai atsieinančių problemų – provokuoja elektronikos gedimus. „Pasirodo, net 95 proc. gyvybiškai automobiliui svarbių kompiuterizuotų sistemų pradeda streikuoti dėl to, kad korozija paveikia kontaktus, prasideda „trumpinimai” ir panašūs procesai, ilgainiui paralyžiuojantys mašinos „smegenis”. Klaidinga manyti, jog koroduoja tik skardos, iš kurių suvirintas kėbulas, – šie procesai pažeidžia gerokai daugiau automobilio sistemų”, – tikino R.Lelaitis.

Pasidaryk pats?

Sovietmečiu galioję paslaugų kokybės standartai daugumai žmonių suformavo gelžbetoninę nuostatą, kad nuo pradžios iki galo gerai padaromi tik tie darbai, kurių imasi pats šeimininkas. Ekspertai ir šiandien tikina, kad teisingas požiūris į automobilio atsparumą korozijai jo tarnybos laiką pailgina mažiausiai 2 metais. Ar galima automobilį patikimai apsaugoti nuo korozijos namų sąlygomis? „Taip, tačiau tik iki tam tikro lygio. Koks kruopštus automobilininkas bebūtų, namuose jis paprasčiausiai neturi sąlygų kokybiškai paruošti mašinos „chemoterapijai”, nežino, kaip prieškoroziniais preparatais apdoroti uždaras ertmes”, – sakė R.Lelaitis.

Mėgstantiesiems savo automobilius remontuoti ir tvarkyti savarankiškai specialistai pataria mašinas kuo dažniau švariai plauti (taip pat ir mašinos dugną), naudoti mikroįtrūkimus užpildančius polirolius ir vaškus, žiemos išvakarėse – specialias priemones, padengiančias kėbulą laikina skaidria apsaugine plėvele. Tokios paskirties produktus gamina ir į nedidelius aerozolio indelius fasuoja daugelis autochemijos gamintojų – „Sonax”, CRC, „Primo”, STP, „Noxudol”, „Turtle Wax”, „Dinitrol”.

Kreiptis į meistrus, prieškorozinio paruošimo paslaugas teikiančius savo garažuose, nepatartina dėl tų pačių priežasčių, kurios riboja galimybes automobilį paruošti žiemai savarankiškai. Pasak K.Mikučionio, iš visų jo matytų „garažininkų”, tik vienas kitas dirba tikrai solidžiai ir turi technines priemones automobilį apdoroti kokybiškai.

„Didžiausia jų bėda – mašinų dugnai valomi geriausiu atveju pavertus automobilį ant šono. Neturėdami tinkamų darbo įrankių, jie dažnai prieškorozines medžiagas tepa teptuku, nepadengia uždarų kėbulo ertmių ir kt. Taip ant kortos pastatoma bene 25 proc. sėkmės. Be to, labai svarbu tinkamai parinkti prieškorozines medžiagas. Meistrai paprastai turi savo „firminius” receptus ir maišo seną tepalą, rusišką preparatą „Movil”, grafitinį tepalą ar kt., tačiau nežino, kokios paskui cheminės reakcijos kyla. Jie rizikuoja automobilį ištepti agresyviu ėsdikliu ir sugadinti. Tik retais atvejais šie pinigai nėra išmetami į balą”, – tvirtino R.Lelaitis.

Jei pasinaudoti profesionalių servisų paslaugomis nėra galimybių, patariama paisyti bent keleto svarbiausių automobilių eksploatacijos dalykų, galinčių sumažinti rūdžių keliamą grėsmę. Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad itin didelę reikšmę mašinai rūdyti turi vieta, kur ji saugoma.

Paradoksalu, tačiau šildomame garaže automobilis koroduoja gerokai greičiau nei nešildomame ar atviroje aikštelėje. Šiltas garažas pasiteisina tik tuo atveju, jei mašina jame laikoma visą žiemą, „nekišant nosies” į gatvę. Jei važinėjama kasdien, ant kėbulo susidaro nedidelis ledos sluoksnis, per naktį neištirpstantis ir lėtinantis korozijos procesus. Labai svarbu, ar garažas yra gerai vėdinamas, ar čia nesilaiko drėgmė. Jei yra galimybė, siūloma palikti šiek tiek pravertus automobilio langus.

Specialistai pataria žiemą automobilį laikyti kuo pilnesniu degalų baku, nes šaltuoju metu laiku bako sienelių korozija labai intensyvi.

Kalbėdami apie galimybes užbėgti nemalonumams už akių, patyrę automobilininkai pataria prieš prasidedant šalčiams visas judančias detales – durų vyrius, spyneles, spyruokles – sutepti preparatais, išstumiančiais drėgmę. Be pašalinių pagalbos galima apipurkšti ir automobilio slenksčius, ratų arkas, dugną preparatais, turinčiais gumos užpildo, kad susidarytų elastingas apsauginis sluoksnis. Stiklų plovimo bakelį reikia pripildyti neužšąlančio skysčio, o nuo lango apledėjimo galima apsisaugoti nakčiai apklojant jį laikraščiu.

Tomas Fedaravičius