Daugelį metų buvęs įprastas vaizdas, kai šlapiu skuduru apsukusi ilgakotį šepetį valytoja baksnoja eilėje laukiantiems žmonėms į kojas, pamažu nyksta iš lietuvių atminties.
Parduotuvių, bankų, biurų lankytojams kelią į įstaigas vis rečiau pastoja skudurais, kibirais ir šepečiais apsiginklavusios moterys.
Daugėja įmonių, kurių vadovai iš savo darbuotojų etatų sąrašo tiesiog išbraukia valytojo pareigybę.
Tačiau taip daroma ne todėl, kad nusprendžiama apsieiti be švarą palaikančių darbuotojų ar taupyti patalpų sanitarinei priežiūrai skirtas lėšas.
Sprendimą atsisakyti valytojo etato lemia didėjantys reikalavimai įstaigos priežiūrai bei tokias paslaugas teikiančių verslo įmonių pasiūla.
Šis darbas dabar dažniausiai patikimas patalpų ir teritorijos valymo firmoms, kuriose dirba kvalifikuoti šios srities specialistai. Valymo darbų jie paprastai imasi tuomet, kai juos iškvietusios įstaigos užsidaro, o darbuotojai išeina į namus.
Reikalavimai – vis didesni
Pasak valymo rinkoje dalyvaujančių įmonių vadovų, dabar reikalavimai valytojams auga kaip ant mielių, todėl šį darbą gali dirbti ne bet kas.
Visoje apskrityje bei už jos ribų valymo paslaugas teikiančios firmos „Švaros deivė” savininkė Zenona Skrebienė „Panevėžio rytui” sakė, jog valytojų iš švaros paslaugų firmų pageidaujančios įstaigos tikisi sulaukti ne tik darbščių, bet ir kvalifikuotų specialistų.
Todėl priimdami į darbą valytojus, tokias paslaugas teikiančių įmonių vadovai atsižvelgia ne tik į žmogaus darbštumą, bet ir į jo kvalifikaciją, darbo kultūrą bei kitas savybes.
Pasak Z.Skrebienės, itin svarbu, kad darbuotojas pats būtų tvarkingas ir nesibodėtų šio darbo.
„Ne visi gali dirbti valytojais. Kiti gali būti geresni siuvėjai ar kitokio amato žinovai. Be to, ne visi ieškantys darbo žmonės vienodai perima žinias”, – sakė kiek daugiau nei prieš metus švaros verslą pradėjusi Z.Skrebienė.
Prieš tapdama verslininke, panevėžietė dirbo vadovaujamą darbą taip pat šios srities verslo įmonėje kaip samdoma darbuotoja.
Moteris teigė, jog tik įgijusi tinkamos patirties, sukaupusi reikiamą informaciją ir įgijusi žinių išdrįso atidaryti savo įmonę. Per metus firma sparčiai sustiprėjo, nors konkurencija šiame versle taip pat smarkiai didėja.
Z.Skrebienės firmoje dirba keliolika žmonių, apie penktadalis jų vyrai. Pasak darbdavės, šis darbas yra nelengvas, tenka naudotis profesionalia valymo įranga – plovimo mašinomis, šlapio ir sauso valymo siurbliais bei kita technika.
Atlyginimas vis dar minimalus
Stambūs užsakovai valymo paslaugoms skelbia konkursus ir išsirenka švaros paslaugas teikiančias įmones.
„Patalpų savininkams nebereikia rūpintis patalpų valymu, galvoti, kuo pakeisti susirgusį ar atostogaujantį valytoją, bei sukti galvą, kokių valymo priemonių įsigyti.
Dialogas dėl švaros kokybės vyksta ne tarp vadovo ir valytojo, bet tarp paslaugos užsakovo ir vykdytojo”, – sakė Z.Skrebienė.
Verslininkė apgailestavo, kad dalyvaujant konkurse siekiant užsakymo tenka siūlyti kuo mažesnę paslaugų kainą, o kai kurie užsakovai sugeba ją dar labiau nuderėti.
Kadangi taupyti priemonių ir kitų darbo sąnaudų negalima, paprastai kenčia darbo užmokesčio fondas, sudarantis apie 75 procentus sąmatos. Daugelis valytojų vis dar uždirba minimalius atlyginimus, o darbdavių reikalavimai šiam darbui didėja.
Pasak Z.Skrebienės, tausodami savo patalpas, kai kurie savininkai sutinka mokėti už paslaugas ir daugiau, tuomet atlygis darbuotojams gerokai padidėja.
Nuolatines bei vienkartines valymo paslaugas teikiančios firmos vadovė tikino, jog jos vienodai populiarios ir reikalingos.
Vienkartinio patalpų valymo dažniausiai pageidauja statybos organizacijos, kurios įsipareigojusios įrengtas patalpas atiduoti švarias ir paruoštas eksploatuoti.
Švaros firmos darbuotojai visuomeninėse, gamybinėse ar individualiose patalpose išvalo ne tik statybinius nešvarumus, bet ir išplauna, impregnuoja bei išvaškuoja paviršius.
Paslaugų kainos labai nevienodos ir svyruoja nuo vieno iki kelių litų, priklausomai nuo to, ar reikia valyti aukštuminius langus, tirpinti specialiomis priemonėmis nešvarumus, gramdyti paviršius, dengti, pavyzdžiui, grindis specialiomis cheminėmis medžiagomis.
Pasak „Švaros deivės” firmos vadovės, dirbant labai svarbu turėti informaciją, žinoti priemonių, kurios gali ne tik tausoti paviršius ir atitolinti patalpų einamąjį remontą, bet ir jiems pakenkti, paskirtį.
Darbuotojoms tenka taisyti ankstesnių paslaugų teikėjų broką, kai nuo grindų vaškas lupasi tarsi oda.
Sovietmečio patirtis nebetinka
Didėjantys reikalavimai įmonių higieninei bei sanitarinei aplinkai verčia firmų vadovus pasirinkti kvalifikuotus darbuotojus.
Švaros prekėmis profesionalams visoje šalyje prekiaujančios Panevėžio firmos „Deimena” direktoriaus pavaduotoja prekybai Renata Buklytė sakė pastebėjusi, jog verslininkų rūpinimasis švara kasmet didėja.
Dvylika metų dalyvaujanti šalies higienos ir sanitarijos prekių rinkoje įmonė ne tik prekiauja įvairių Europos, Skandinavijos, JAV gamintojų priemonėmis, įranga, įvairiais preparatais, bet ir rengia seminarus, mokymus, demonstracinius pristatymus.
„Neseniai sostinėje buvome surengę specializuotą seminarą-prezentaciją viešbučių atstovams, į jį atvyko 40 iš 47 kviestų dalyvių. Verslininkai suinteresuoti gauti naujausių žinių apie valymą”, – sakė R.Buklytė.
Nauja valymo įranga ir priemonės profesionalams gerokai palengvina šiuolaikinių valytojų darbą, tačiau norint jomis naudotis reikia atitinkamų žinių.
Pasak specialistės, pasitaiko, jog už švarą atsakingo įmonės personalo valytoja, dirbusi šį darbą dar sovietmečiu, išgirdusi apie naujoves taip išsigąsta, jog bėga ieškoti kito, paprastesnio, darbo.
Valytojams rengiami kursai
Rudens pradžioje Panevėžyje užfiksuotas didžiausias nedarbo lygis tarp didžiųjų šalies miestų, siekiantis 4,2 procento darbingo amžiaus gyventojų.
Pasak Panevėžio darbo biržos direktoriaus Juozo Mėlynavičiaus, šiuo metu mieste darbą gali gauti kiekvienas norintis dirbti vyras. Tačiau visai kitokia darbo rinkoje yra moterų situacija.
J.Mėlynavičiaus teigimu, šį rudenį moterų nedarbas Panevėžyje siekia visų laikų rekordą: 67 procentai bedarbių yra moterys.
Daug darbingo amžiaus moterų yra priešpensinio amžiaus, jos norėtų gauti paprastą, ne itin kvalifikuotą darbą. Daugelis teigia, kad galėtų dirbti valytojomis.
Darbo birža siunčia užsiregistravusias moteris į darbo rinkos mokymo centrą, kur jos gali pasimokyti įvairaus amato.
Valytojų kvalifikacinių kursų klausytojoms paskaitas du kartus per metus skaitanti verslininkė Z.Skrebienė sakė, jog moterys ne tik plačiai supažindinamos su valyti skirtais chemijos produktais, priemonėmis, darbo organizavimu, bet ir darbo kultūros, etikos, etiketo reikalavimais.
Naujos kartos statybinės bei interjero medžiagos, šiuolaikiški baldai, buitinė ir sanitarinė technika yra aukštos kokybės, todėl prižiūrėti jos paviršius reikia tinkamu būdu ir specialiomis priemonėmis.
Pasibaigus kursams dėstytoja kursantes paskirsto į įvairios paskirties objektus atlikti praktikos.
Ligoninėje, mokykloje, firmoje, gamybos įmonėje padirbėjusios būsimosios valytojos tampa universalesnės, vėliau joms lengviau prisitaikyti pasirinkus šį darbą švaros įmonėje.
Z.Skrebienės teigimu, specialų kursą išklauso ir automobilių plovėjo darbą norinčios dirbti moterys. Kai kurie darbdaviai pageidauja, kad jos būtų ne tik profesionalės, bet ir išvaizdžios.
Konkursas pribloškė valdininkus
Prieš kelerius metus Panevėžio savivaldybėje vykęs konkursas valytojo vietai užimti sulaukė rekordinio pretendenčių susidomėjimo.
Valdininkų komisija dvi valandas sprendė, kurią iš 41 kandidatės priimti į laisvą valytojo vietą. Tarp kandidačių buvo ir aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių – buvusių pedagogių, inžinierių.
Gauti šį darbą tikėjosi įvairaus amžiaus moterys, tačiau daugiausia buvo 40-50 metų panevėžiečių.
Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos komisijos nariai atsižvelgė pasirinkdami valytoją, buvo šeimyninė kandidatės padėtis, sveikata, pasiryžimas dirbti.
„Nesitikėjome tokio antplūdžio, nors galėjome nujausti. Rengdami konkursą rūbininko vietai užimti, sulaukėme 20 kandidatų”, – tuomet stebėjosi komisijos nariai.
Vilma Kairienė
„Panevėžio rytas”