Nepateisinu melo, nes jis iškreipia gyvenimo vaizdą, neleidžia realiai susivokti situacijoje ir galbūt laiku ją pakeisti.
Nepretenduoju ir į tiesos žinovę, tiesiog mėgstu realybei žvelgti į akis. Todėl man atrodo, kad meluojantis žmogus yra egoistas, nes gyvena pagal principą – „galvą į smėlį”. Nieko nematau, negirdžiu ir gyvenu savo vieno sugalvota „tiesa” , kuri aplinkiniams skamba dažnai neįtikinamai ir kai kuriais atvejais – netgi juokingai.
Pradėjęs neigti gyvenimo realybę, meluoti pačiam sau ir dar bandyti tuo įtikinti aplinkinius, žmogus užsidaro labirinte. Kuo daugiau klaidžioja, tuo galva labiau susisuka ir kelią atrasti išėjimui dažnai nelieka jėgų..O gal jau ir noro nelieka, nes labirinte gyventi pasirodo netgi visai įdomu ir, kas svarbiausia, – saugu. Nesuras, nepasieks, nesupras…
Deja, tai tik vėl tas pats pasikartojantis melas sau, norint pasijausti bent kiek tvirčiau.. Apie tokį žmogų dažnai atsiliepiama; „Jis- beviltiškas melagis”. Ir atrodo, kad tai tiesa, nes šis žmogus pats jau ima neskirti, kur yra realybė, o kur jo sugalvotas melas. Taip gyventi tampa paprasčiau. Gyvenimas rikiuojamas pagal save. Aš susigalvojau, kad taip yra ir tuo tikiu. Ir man visai nesvarbu, kad iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip, o galbūt iš esmės – visai ne taip…
Žmogus pasiklysta savo paties jausmuose, išgyvenimuose, netgi džiaugsmas tampa netikras. Laikui bėgant, einama dar toliau. Jis aklai įtiki savo melu, nes realybė neatitinka jo kriterijų, jis nenori jos matyti. Gyvenimas tampa nesibaigiančiu melu. Tačiau nerealu, kad toks asmuo pripažintų tai.
Jam tai būtu akivaizdus įžeidimas, jo asmenybės sumenkinimas, jei kuris nors iš mūsų jam tai pasakytume. Nes jis ir šiuo atveju yra tvirtai įtikėjęs, kad yra garbingas žmogus ir gyvena padorų gyvenimą. Aplinkiniams būti šalia tokio individo- tikra kančia. Jis – užsispyręs ir nepailstantis kovotojas už savo melo įteisinimą – jo pavertimą teisybe. Kartais, net peržengiant visas sveiko proto ribas.
Tokių žmonių gyvenime sutinkame visur. Tai gali būti verslo partneris, kaimynas ar netgi šeimos narys. Kaip žinia, šie žmonės gerbia ir toleruoja tik tokį žmogų, kurį pavyksta įtikinti savo sugalvota „teisybe”, todėl artimiau su jais susidraugauti mažai kam pavyksta. Būdamas šalia tokio asmens jautiesi „užslopintas”, netgi sumenkintas vien dėl to, kad turi savo nuomonę ir savo įsitikinimus.
Jei nepasiduodi spaudimui, draugystė nutrūksta, net tvirčiau nespėjusi užsimegzti. Tokie žmonės retai būna geri ir ištikimi draugai. Jie nuolat reikalaujantys, bet mažai duodantys. O jei ir duodantys, tai vėlgi tai, kas padėtų įtikinti aplinkinius jų „teisumu”. Svarbiausiai jiems – jų pačių teisybė, ir jie vardan jos padarys viską. Netgi tai, kas kitam žmogui pasirodytų neįmanoma, ar netgi nesuvokiama.
„Melagė susirūpinusi savo pačios jausmais. Melagė gyvena baimėje, kad gali prarasti kontrolę. Ji negali net svajoti apie santykius be manipuliacijos, kadangi būti pažeidžiamai kitos akyse jai reikštų kontrolės praradimą.”
„Melagė turi daug draugų, bet gyvena didelėje vienatvėje. ”
„Melagė dažnai kenčia nuo amnezijos, o pastaroji – tai pasąmonės tyla.”
„Melavimas kaip gyvenimo būdas yra sąlyčio su pasąmone praradimas. Tai lyg gerti migdomuosius, kurie padeda užmigti, tačiau užtemdo mūsų sapnus. Pasąmonei reikalinga tiesa. Ji liaujasi kalbėjus su tais, kurie nori kažko kito labiau nei tiesos.”
Taip kalbėjo Nelle Morton, jos pranešimas buvo perskaitytas 1977 m. gruodžio 28 d. Amerikos religinės akademijos nacionalinėje konferencijoje San Franciske. („Moterys ir garbė’’)
Taigi, kaip ten bebūtų, melą nuo teisybės kartais atskirti lengva žinant žmogaus polinkį į melą. Kartais išduoda netobulai sugalvotas melas (juk kiekvienas melagis kūrybiškai išsisemia!). O kartais tam tarnauja laikas, kaip sakoma ” Melo kojos trumpos”. Banalu, bet patikrinta.
Žydrūnė Balkuvienė