„Už „alfą” geriau tik naujesnė „alfa”

Vienintelė Lietuvos „Alfa Romeo” klubo narė Klaipėdoje Ilda Kiguolienė viena iš pirmųjų uostamiestyje, o gal net ir visoje šalyje, įsigijo šios markės automobilį.

1993-iaisiais pirkta „Alfa Romeo 33” I. Kiguolienė jau nebevažinėja, tačiau gamintojo neišdavė. Beveik prieš porą metų klubo narė įsigijo 1999-ųjų laidos „Alfa Romeo 156” ir pasvajoja nebent tik apie „Alfa Romeo Brera” arba GT modelius. Anot moters, už kalnus geriau tik kalnai, o už „alfą” – tik naujesnė „alfa”.

Jūsų vyras prasitarė, kad dar neturėjote automobilio, kai pradėjote rinkti „žaisliukus” – puodelius, ženklelius su „Alfa Romeo” atributika.

Iš tiesų viskas prasidėjo tuo pačiu metu. Užsienyje pamačiusi „Alfa Romeo” būtinai turėdavau prie jos nusifotografuoti. Kartais ir pati pagalvoju, o kodėl būtent „alfa”? Jaunystėje daug skaičiau. Na, mūsų karta apskritai daug skaitė. E. M. Remarko kūryba sukosi apie automobilius, jų pardavimą ir visa kita. Su tuo ir sieju savo aistrą. O su „alfomis” viskas prasidėjo tada, kai važiavome su vyru ieškoti mašinytės, ir aš aikštelėje pamačiau „Alfa Romeo 33”. Iškart sakau: „Šitą!”. Nesvarbu, kad mašina nebuvo labai geros būklės, reikėjo daug remontuoti.

Remontu rūpinotės pati?

Kai prabylama apie remontą, aš tik iškeliu į viršų rankas. Vyras daug padėjo. Vargo buvo su ja, iš pradžių ir meistrai bijodavo, nes retas egzempliorius buvo. Vyras truputį tą „alfą” keikė, o aš džiaugiausi. Man patiko jos išskirtinės formos – automobilį kūrė geriausi italų dizaineriai, modeliuojantys ne tik itališkus automobilius. Moterys dažnai renkasi pagal dizainą. Džiaugiuosi, kad važinėju „mis Europa” – 1998 metais mano „alfa” Ženevos parodoje buvo išrinkta metų automobiliu. Žinoma, „alfa” turėtų būti raudona. Be to, juodą plauti dažnai reikia, bet aš ir plaunu.

„Alfa Romeo” ženklelis yra šiek tiek transformuotas Milano miesto herbas – žaltys ryja Milano vyskupą. Tai ir sakoma, kas tik prisiliečia prie „alfos”, tą ji suryja kaip žaltys.

Domitės automobilių istorija?

„Alfa Romeo” istoriją žinau neblogai. Firma yra įsikūrusi 1910 metais ir, juokauju, jei išgyvensiu iki 2010-ųjų, būtinai važiuosiu į jos šimtmetį Milane. Pažiūriu ir pasaulio automobilių lenktynes, ypač paprastų, lenktynėms nepritaikytų. Pastebiu, kad dažnai konkurencija būna tarp „Alfa Romeo” ir BMW.

O pati lenktyniauti nebandėte?

Nebandžiau, nes labai automobilio gaila, bet drąsos man užtektų. Prisimenu, dviračiu nemokėjau važiuoti, o vairuoti – koks automobilis pakliuvo, tik duokit. Vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 1974 metų, bet tai nieko nereiškia – važinėdavau gal nuo kokių 1969-ųjų. Vairuoju nuo 19 metų, nors dabar tai, žinoma, ne stebuklas.

O kaip prisijungėte prie Lietuvos „Alfa Romeo” klubo?

Ėmus populiarėti internetui aptikau jame informacijos apie klubą. Jis yra įsikūręs 2000-aisiais, o aš jo nare tapau beveik prieš dvejus metus. Klaipėdoje esu vienintelė klubo narė, nors „prijaučiančių” yra daugiau. Didžioji dalis klubo narių yra iš Kauno ir Vilniaus. Tai jauni žmonės. Gal yra ir šioks toks amžiaus barjeras, bet iš tiesų mūsų dvasia yra bendra. Man labai įdomu, kuo jie gyvena, ką veikia. Antrus metus iš eilės dalyvavau ir mūsų Alfature – pervažiuojam per Vilnių visi kolona, „pakaifuojam”, o paskui toliau, į kokią nors kaimo turizmo sodybą. Visi klubo nariai labai inteligentiški, malonūs ir aktyvūs jauni žmonės, mylintys automobilius. Net pavydu kartais, kiek jie daug išmano apie automobilio variklį. Aš moku tik tepalo lygį pažiūrėti ar panašiai, o įeini į „alfistų” interneto tinklapį, konsultacijų skyrelį – ten vyrai tik ir pasakoja, kas ką padarė. Jie dirba su savo automobiliais, varikliais, tiesiog myli tas mašinytes.

Sakote, klubo nariai – ne kokie turtuoliai, bet juk „Alfa Romeo” automobiliai – ne iš pigiųjų.

Žinoma, mašina brangi, bet brangios juk yra ir, pavyzdžiui, BMW. Ir detalės brangios, tačiau dėl mašinos galima atsisakyti ar kelionės, ar dar ko nors. „Alfai” negaila nieko. Kaip sakoma – kiekvienas savaip iš proto eina. Be to, klubo nariai juk važinėja ne tik su naujomis – atgaivina ir senas „alfas”. Mano yra viena iš naujesnių. Beje, sakoma, kad „alfų” varikliai ir po preso dirba. Na, man sunku apie tai kalbėti, nes nesu objektyvi.

Ar, „pasenus” ankstesniajai „alfai” nesvarstėte įsigyti kitos markės automobilį?

Sako, kad itališki varikliai nelabai gerai veikia šiaurėje, kai didelis šaltis. Tokiu atveju visada prisimenu vieną istoriją. Su „Alfa Romeo 33” važiavau į Kauną. Buvo 27 laipsniai šalčio, bet variklis pasileido pirmąkart pasukus raktelį. O kiti tas savo „Audi” ir BMW tampė… Modelis, kurį dabar turiu, yra ne tik gražus, bet ir labai komfortiškas, ypač gerai apgalvotas prietaisų skydelis. Yra ir vadinamosios dvigubos žvakės „twinspark”. 1,6 litro darbinio tūrio ir 128 arklio galių variklio man visiškai užtenka. Ir benzino nedaug sunaudoja – apie 8 litrus šimtui kilometrų miesto režimu. Po 33-iosios važinėjau ir su kitos markės automobiliu, bet jo prisiminti nenoriu. Vėl perėjau prie „alfos”.

Važiuodamas kokiu nors naujausiu modeliu žmogus, atrodo, į viską žvelgia lyg ir iš aukšto. Man, jei sėdžiu „alfoje”, kokia ji būtų, visi kiti automobiliai, nors ir penkiaaukščiai visureigiai, yra dzin. O jei pamatau pro šalį važiuojančią „alfą” – tiesiog nesitveriu. Kitų automobilių mėgėjai gal irgi panašiai jaučiasi. Kartais dar pagalvoju, kad automobilių salonai, norėdami pagerinti savo rezultatus, į darbą turėtų priimti tokius žmones, kaip mūsų ar kitų automobilių klubų nariai. Ot būčiau „alfų” vadybininkė – nei darbo valandas skaičiuočiau, nieko. Tie, kurie nėra tokie kokios nors markės automobilių fanai, atrodo, irgi gali gerai dirbti savo darbą, bet čia reikia iš visos širdies. Pardavėjas turi jausti meilę automobiliui – apsimesti čia neišeis. O ką aš papasakočiau apie kito gamintojo automobilį? Man juk jis visai nerūpi.

Giedrė Norvilaitė