Išeivių vaikai ne suartėjo, o nutolo

Stovykla, kurią šiemet pirmą kartą Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas surengė išeivių iš Lietuvos vaikams, kai kuriems jos dalyviams apkarto.

Norvegijoje gyvenanti 12 metų Benedikta Matašvilaitė bei jos motina Jolanta Natienė su siaubu prisimena tas dešimt dienų, kai viename pastate buvo apgyvendinti vaikai iš Vakarų Europos bei buvusios Sovietų Sąjungos.

Norvegijoje gyvenančių lietuvių įspūdžiai sutapo su 12 metų Ritos Mačiulytės bei jos motinos Violetos Savickienės iš Airijos prisiminimais.

Pavogtos ir nufotografuotos kelnaitės, išmesta į tualetą telefono kortelė, naktį nutempiami apklotai, veržimasis į dušą, grasinimai – visa tai išgąsdino iš Vakarų Europos į Lietuvą stovyklauti atvykusias mergaites. Benediktos bei Ritos skriaudikai – vaikinai iš Baltarusijos.

Maldavo motinų gelbėti

Verkdamos mergaitės kasdien skambindavo motinoms ir maldavo jas pasiimti.

Norvegijoje dirbanti J.Natienė negalėjo atvažiuoti į Lietuvą. Išsigandusi moteris prisiskambino dukters būrio vadovui Vytautui, tačiau buvo apšaukta, kad duktė – per daug išlepinta.

Tik pagrasinusi kreiptis į žmogaus teises ginančią organizaciją paskutinę stovyklavimo dieną motina išgirdo mandagesnį balsą.

V.Savickienė kalbėjo su kita būrio vadove. Ši teiravosi, ar motina pageidauja kviesti policiją.

Vaikai – iš 11 valstybių

Šiemet į išeivių vaikų stovyklą pirmą kartą buvo pakviesti vadinamosios naujosios bangos emigrantų vaikai iš Vakarų Europos.

Dešimt metų į šias stovyklas būdavo kviečiami tik vaikai iš etninių lietuviškų kraštų Lenkijoje bei Baltarusijoje ir tremtinių anūkai iš Rusijos.

Į „Raganės” stovyklą prie Baltijos jūros liepą buvo atvykę 78 vaikai iš Danijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Gruzijos, Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos.

Į stovyklą buvo kviečiami 14-18 metų moksleiviai, tačiau atvyko ir dvylikamečių.

Tautinių mažumų bei išeivijos departamentas sumokėjo už kiekvieno vaiko kelialapį po 400 litų, padengė stovyklautojų iš buvusios Sovietų Sąjungos ir juos lydinčiųjų asmenų kelionės išlaidas, pasirūpino visus nuvežti į stovyklavietes ir atgal.

Mokesčių mokėtojams stovykla kainavo 87 tūkst. litų.

Atsakomybę perdavė kitiems

Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriaus pavaduotoja Vida Bagdonavičienė tvirtino, kad už vaikus buvo atsakingas Jaunimo integracijos galimybių centras.

Su šia Panevėžio viešąja įstaiga departamentas vėliau pasirašė sutartį, kuria perdavė visą atsakomybę dėl išeivių vaikų mokymo, laisvalaikio, priežiūros, saugumo, sveikatos ir gyvybės per visą stovyklavimo laikotarpį.

Vaikus prižiūrėjo „Raganės” ir Jaunimo integracijos galimybių centro vadovai – dvigubai daugiau nei įprasta. Vaikai turėjo būti mokomi lietuvių kalbos, istorijos, supažindinami su papročiais, vežami į ekskursijas.

Stovyklautojai buvo suskirstyti į grupes taip, kad kuo geriau galėtų mokytis lietuvių kalbos – rusakalbiai buvo sumaišyti su anglakalbiais.

„Raganės” stovyklos koordinatorė Aida Valotkaitė sakė, kad tuo metu stovykloje ilsėjosi 300 vaikų, bet išeivių vaikai buvo kaip atskiras pasaulis ir gyveno atskirai.

Tačiau ji iš karto prisiminė nuolatinius išeivių vaikinų konfliktus su mergaitėmis. Garsas apie tai pasiekė visą stovyklą.

Telefono kortelę – į tualetą

Kol duktė stovyklavo, J.Natienė kankinosi iš bejėgiškumo. Ji nesuprato, kaip galima organizuoti stovyklą, kur vadovai miega kitame korpuse, dušų kabinos neužsirakina, o tas pats raktas tinka keliems kambariams – berniukai gali bet kada užeiti į mergaičių kambarius.

Dvylikametė Benedikta pateko į 11-13 metų vaikų būrį.

Greta apsigyveno vyresni paaugliai iš Baltarusijos, kurių vienas buvo aštuoniolikmetis.

Jau pirmąją dieną 16 metų Tomas iš Baltarusijos nekviestas atėjo į mergaičių kambarį ir bandė apsirengti Benediktos drabužiais, ant galvos užsimetė pižamą.

Benedikta mėgino jam sukliudyti, bet nemokėjo rusiškai. Mergaitės teigimu, paauglys tampė ją už plaukų, kitaip kibo.

Vėliau paaiškėjo, kad greta apsistoję vaikinai gali atrakinti jų kambario duris, ir ateidavo netgi naktį. Jie grasindavo, kad mergaitės nedrįstų skųstis vadovams, nes bus blogai.

Kai mergaitės vis dėlto bandydavo vadovui ką nors papasakoti, jis imdavo ant jų šaukti.

Naktį mergaitės miegodavo su rūbais, nes įėję vaikinai nutraukdavo antklodes.

Dušo durys irgi neužsirakindavo, todėl ji bijojo praustis.

Galų gale paaugliai pagrobė jos mobilųjį telefoną, išėmė kortelę, ją perlaužė ir išmetė į tualetą. Jie esą taip padarė dėl to, kad Benedikta skambindavo motinai ir maldaudavo atvažiuoti jos pasiimti.

Paskutinę dieną tie patys stovyklautojai išmetė pro langus spinteles, nes buvo supykę ant vadovų.

Stovykloje kilo muštynės

Airijoje gyvenanti trylikametė R.Mačiulytė „Lietuvos rytui” pasakojo, kad nuvažiavusi iš karto susipažino su berniukais. Šie jai iš pirmo žvilgsnio pasirodė nenormalūs, nes visą laiką pykosi. Lietuviškai kalbėjo tik vienas.

Po to mergaitė pradėjo draugauti su kitais berniukais – dėl to kilo muštynės, vienam paaugliui buvo sugurinta nosis.

Iš Baltarusijos atvykę vaikinai pradėjo tyčiotis iš Ritos. Kartą jie atsirakino duris ir atėjo į kambarį, kur mergaitė miegojo, ir ten sėdėjo iki ryto.

Rita pasiprašė perkeliama į kitą kambarį, bet jos daiktai liko. Grįžusi ji sužinojo, kad berniukai fotografavo jos kelnaites.

„Negalėjau patikėti, pradėjau verkti, skambinau mamai”, – pasakojo Rita.

Pakutinę naktį vienas paauglys atsiprašė. „Negaliu tau atleisti, kol tu neatsiprašysi ir kitų”, – tuomet pasakė mergaitė.

Sukėlė berniukų susidomėjimą

„Rita užaugusi užsienyje, jos pasaulėžiūra kitokia. Gal ji buvo drąsesnė už kitas, sukėlė didesnį berniukų, kurie ją neteisingai suprato, susidomėjimą”, – svarstė Ritos motina V.Savickienė, Airijoje studijuojanti interjero dizainą.

Tačiau vasarą moteris buvo sutrikusi, kai duktė skambindavo iš Lietuvos ir verkdavo, kad berniukai fotografuoja jos kelnaites.

V.Savickienė paskambino vadovei. Ši iš pradžių sakė, kad negali visų sužiūrėti. Vėliau viską išsiaiškinusi, vadovė norėjo kviesti net policiją.

V.Savickienė džiaugėsi, kad jos mergaitė drąsi ir patirtas stresas greitai praėjo. Ji paaiškino dukteriai, kad ją skriaudę vaikinai buvo tiesiog neišauklėti.

Skundėsi sulaužytais baldais

Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriaus pavaduotoja V.Bagdonavičienė tvirtino, kad departamentas negali užsiimti dar ir stovyklos organizavimu.

Jos manymu, Lietuva parodo dėmesį, skirdama vietų stovykloje, kur vaikai galėtų užsiimti lietuviška veikla: „Jei iš tikrųjų atsitiko koks nemalonus įvykis – visi mūsų įsipareigojimai baigėsi, už tai atsako Jaunimo integracijos galimybių centras”.

Pirmąsias tris dienas išeivių vaikų stovykloje buvo departamento darbuotojas Vytautas Mikelionis. Jis teigė nepastebėjęs jokių konfliktų.

Valdininkas stebėjosi, kad stovyklos vadovai departamentui nesakė turėję problemų. Departamentas būtų išsiuntęs tokius vaikus į namus.

Tačiau ir pati V.Bagdonavičienė turėjo progos įsitikinti, kad stovykloje būta nesusikalbėjimo.

Vieni vaikai bendravo rusiškai ir lietuviškai sunkiai suprato, kiti – daugiau angliškai.

Būrių vadovai departamentui pareiškė pretenzijų, jog berniukai paskutinį vakarą sulaužė baldus.

„Man tokie pareiškimai pasirodė neatsakingi. Jei vaikai mėtė baldus, tai vadovai turėjo matyti, būti netoliese”, – stebėjosi V.Bagdonavičienė.

Vaikų agresyvumas – problema

Psichologo Roberto Povilaičio nuomone, ši istorija iliustruoja, kaip stipriai patyčios įsigalėjusios buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Iš Baltarusijos atvykę vaikai bendravo taip, kaip įpratę. Žemindami kitus vaikai dažniausiai siekia patys jaustis vertingesni.

R.Povilaitis teigė, kad Lietuvoje pedagogai nemokomi suvaldyti vaikų agresijos ir tyčiojimosi. Įprasta laukti, kol jie ką nors padarys, tuomet baudžiama.
Dalia Gudavičiūtė