Ar tikrai išskėstomis rankomis lauksime grįžtančių lietuvių, žinodami, kad jie sudarys mums didesnę konkurenciją ieškant darbo ar stojant į universitetą?
Visai neseniai dar kartą per Lietuvą nuvilnijo patriotinių, pragmatinių ir visokių kitokių aimanavimų banga emigracijos tema. Šį kartą bangos atsirito iš Airijos, ten vyko pirmasis Airijos lietuvių suvažiavimas.
Kas buvo pasakyta Airijoje, kad internetiniai forumai Lietuvoje net kaito nuo komentarų gausos? Lyg ir nieko naujo – emigravę lietuviai kada nors ateityje norėtų grįžti į gimtinę. Vis dėlto ne noras, o galimybės grįžti tapo pagrindiniu diskusijų objektu Lietuvoje.
Absoliuti dauguma išvykusiųjų, paklaustų, kodėl pasirinko emigraciją, atsakytų – neradau Lietuvoje gero darbo. Tačiau gerai mokamas darbas reikalauja aukštos kvalifikacijos ir gerų profesinių žinių. Ar gali antrojo kurso studentas ar universiteto absolventas turėti aukštą kvalifikaciją? Ar gali dėl struktūrinių pokyčių darbo rinkoje nukentėjęs (darbo netekęs) ir į naują sritį perėjęs vyresnio amžiaus žmogus iš karto tikėtis didelės algos? Į abu klausimus atsakymas tas pats – ne.
Emigruojantieji atsisako laukti, t. y. pamažu integruotis į darbo rinką. Jie renkasi nominaliai geriau atlyginamą didelės kvalifikacijos nereikalaujantį darbą Airijos, Didžiosios Britanijos ar Ispanijos paslaugų bei žemės ūkio sektoriuose.
Tačiau vykdami į svečias šalis tvarkyti viešbučių kambarių ar nešioti „Guiness” alaus pintų daugelis pamiršta seną tiesą – nelavinami įgūdžiai nyksta, o žinios išbarstomos. Po ketverių, penkerių metų nekvalifikuoto darbo Dublino ar Londono baruose naivu būtų tikėtis lengvų „gero darbo” paieškų Lietuvoje.
Kita vertus, kas trukdo mokytis ir kelti kvalifikaciją užsienyje? Prisiminkime, nors nominalus atlyginimas ten didesnis, pragyvenimo išlaidos taip pat didesnės, todėl mokėti už mokslus iš savo kišenės toli gražu ne kiekvienas gali sau leisti. Darbdavys taip pat nesuinteresuotas mokėti už bet kokias studijas, nes menkos kvalifikacijos darbą atliekančiam darbuotojui kursai ar seminarai, darbdavio nuomone, paprasčiausiai nereikalingi. Galimybę studijuoti daugeliui riboja ir prastos darbo sąlygos, t. y. ilgos darbo valandos ir dideli krūviai.
Norėčiau pabrėžti ir psichologinio diskomforto svarbą. Daugelis naujųjų emigrantų tiesiogiai ar ne taip atvirai teigia nuolat jaučią namų, draugų, giminaičių ilgesį, dėl kalbos barjero susidurią su stresu darbe, jiems sunku susirasti draugų. Pasekmės – itin paplitęs alkoholio ir lengvųjų narkotikų vartojimas. O tai žaloja asmenybę ir tikrai nedidina galimybių grįžti į Lietuvą bei reintegruotis į visuomenę.
Internetinių forumų dalyviai greičiausiai pastebėjo „vietinių” lietuvių susipriešinimą su emigrantais, ypač su laikinai išvažiavusiais. Aiškinama ganėtinai paprastai: kodėl turėčiau lenkti nugarą ir kurti gerovę Lietuvoje, kai ja naudosis grįžę ir niekuo prie tos gerovės kūrimo neprisidėję tautiečiai.
Pažvelkime ir į kitą pusę. Ar dabartiniai emigrantai norės grįžti į mūsų kurtą Lietuvą? Ar maža atvejų, kai dešimtį metų Lietuvoje nebuvę žmonės grįžta, pakraipo galvą, ištaria ką nors panašaus į „nieko čia nebesuprantu, viskas taip pasikeitę” ir išvyksta namo, pavyzdžiui, į Airiją?
Reikėtų prisiminti ir ypatingą lietuvių bruožą – nemeilę tautiečiui. Ar tikrai išskėstomis rankomis lauksime grįžtančių lietuvių, žinodami, kad jie sudarys mums didesnę konkurenciją ieškant darbo ar stojant į universitetą? Žinodamas lietuvių mentalitetą didžiai tuo abejoju.
Manau, kad naujųjų emigrantų grįžimas į Lietuvą bus nepaprastai sunkus, jei išvis įmanomas, o visuomenėje kylantis priešiškumas išeiviams šią galimybę dar labiau menkina. Nenoriu būti blogu pranašu, bet, atrodo, turėsime dar vieną prarastąją kartą.
Gintautas Paluckas