Pasistatyk savo medinį kosminį laivą

Žiū, nė nespėsi apsidairyti, kaip mi­lijonierių kiemuose stovės asmeni­niai erdvėlaiviai, o minios piliečių tu­rizmo agentūrose pradės pirkti ke­liones į Mėnulį. Darbo ėmėsi pri­vatus kapitalas, kuris seniai laukė konstruktorių, kad galėtų su nauja jėga veržtis į kosmosą.

Konkursą „X Prize” 1996 metais pa­skelbė grupė Ansario fondo amerikie­čių verslininkų. 10 milijonų turėjo ati­tekti tam, kuris be jokio valstybės fi­nansavimo pastatys ir į kosmosą pa­leis skraidantį aparatą su ekipažu. Pa­gal konkurso sąlygas per dvi savaites turėtų būti atlikti du skrydžiai ir pakeis­ta ne daugiau kaip 10 proc. detalių. Skry­džiu į kosmosą buvo laikomas skrydis į 100 km aukštį virš Žemės paviršiaus.

Be abejo, Berto Rutano aparatas buvo surinktas ne garaže, ir pats jis toli gražu ne mėgėjas entuziastas. Aviakonstruktorius yra žymios amerikiečių aviakompa­nijos „Scaled Composites” (www.scaled.com) vadovas, todėl prizas jam ne­buvo pagrindinis stimulas. Projektą finan­savo ir įgyvendino vienas iš „Microsoft” įkūrėjų — milijardierius Polas Alenas. Vis­kam Alenas išleido apie 25 milijonus, ku­rie sudaro menką jo turto dalį.

Iš viso konkurse dalyvavo įvairių šalių 26 komandos, taip pat ir iš Rusijos. Vis dėlto šansų aplenkti „Scaled Composites” jie beveik neturėjo. Kom­panija jau seniai užsiima eksperimentinių lėktuvų kūrimu. Galima sa­kyti, Rutanas skraidančiomis mašinomis išmiklino ranką. Būtent „Scaled Composites” pa­statė lėktuvą „Voyager”, kuris be nusi­leidimo ir kuro papildymo Žemės ru­tulį apskrido per 9 dienas. Kitas jų stebuklingas lėktuvas „Proteus” 2000 metais savo klasėje pa­siekė 3 pasaulio aukščio rekordus. Beje, iš „Proteus” buvo manoma su­kurti ištisą 20 km aukštyje skraidan­čią greitaeigio interneto retransliato­rių eskadrilę. „Scaled Composites” taip pat sukūrė raketą „Pegasus XL”, kuri pernai, paleista nuo transportinio lėk­tuvo, į orbitą išvedė NASA palydovą. Žodžiu, Berto Rutano kompanija dar prieš konkursą aerokosminių šiuolai­kinių technologijų srityje turėjo ne­menkos patirties.

Į kosmosą – pasilinksminti

Kukliai ir paprastai „SpaceShipOne” pavadintas projektas realizuotas pa­gal klasikinės AKS (aviakosminės sis­temos) schemą. Sparnuotas pilotuo­jamas trims žmonėms skirtas apa­ratas maždaug 15 km aukštyje virš Žemės paviršiaus paleidžiamas nuo ganėtinai originalios konstrukcijos lėktuvo nešėjo „White Knight” („Balta­sis riteris”). Paskui „SpaceShipOne” įjun­gia nuosavą hibridinį raketinį variklį ir visu greičiu šauna beveik vertika­liai į viršų. Po minutės variklis išsi­jungia. Aparatas iš inercijos apie 100 km aukštyje pasiekia aukščiausią tašką ir lygiai taip pat stačiai krenta žemyn. 25 km aukštyje prasideda planiravimas, atliekamas perėjimas į horizontalų skrydį ir nusileidimas. Variklis naudojamas tik įsibėgėjimui, o žemėjimas ir nusileidimas atlieka­mi sklandant. Visas savarankiškas skrydis truko pusvalandį, o kos­mose aparatas prabuvo vos apie 3 minutes.

Aparatas valdomas rankiniu būdu, o mechanizmai maksimaliai supap­rastinti. Raketinis kuras ekonomiškas ir ekologiškai nekenksmingas. Tai taip pat svarbu. Pavyzdžiui, kuras, kurį naudoja rusiškos raketos, toks toksiškas, jog vien jo pauosčius galima numirti, o palietus — netekti galūnės. Ir tai ne anekdotas. O štai „SpaceShi­pOne” avarijos atveju kuras — ma­šinų „tiuningo” mėgėjams žinomos linksmosios dujos (N2O) — tik pra­linksmintų publiką.

Tiesą sakant, „SpaceShipOne” pirmą kartą už atmosferos ribų išėjo dar per­nai birželį Kalifornijos Mohavio dy­kumoje stebint daugiau nei 10 tūks­tančių žiūrovų. Pilotas Maikas Melvi­lis net 100 metrų viršijo prizo gavi­mui būtiną 100 km aukštį. Kartu jis dvidešimčia kilometrų viršijo oficialią JAV kosmoso ribą ir buvo pri­pažintas astronautu. Vis dėlto atlikti du skrydžius iš eilės komanda nu­sprendė tik rugsėjo pabaigoje, kai į „SpaceShipOne” buvo įmontuo­tas galingesnis variklis. Rugsėjo 29 dieną tas pats Maikas Melvilis atliko pirmąjį užskaitinį skrydį. Buvo pasiek­tas 102,9 km aukštis. Laisvo kritimo metu aparatas šiek tiek pasiblaškė, tačiau viskas pasibaigė laimingai. Po 4 dienų, pagerbiant pirmojo Žemės palydovo paleidimo metines, antra­sis „SpaceShipOne”, kurį šį kartą pilo­tavo Brajenas Binis, skrydis kompa­nijai „Scaled Composites” kon­kurse „X Prize” atnešė pergalę. Vis dėlto rizikos negrįžti į Žemę buvo. Vietoje pagal konkurso sąlygas reikalaujamų dar dviejų ekipažo narių abiejuose skry­džiuose ant sėdynių buvo pridėta žmogaus svorio šlamšto.

Kas gi tai buvo?

Taigi pagaliau tai įvyko! Spaudos ir pasaulinės visuomenės susižavėjimui nesimato galo. Visiems prieinami kos­miniai skrydžiai jau ne už kalnų. Pini­gų trokštanti „Rosaviakosmos”, imanti 20 milijonų už vieno turisto skrydį, turi pripažinti pralaimėjimą.

Bilietas į „SpaceShipOne” tipo erd­vėlaivį kainuos vos 200 tūkstančių — o juk tai 100 kartų ma­žiau. Būtent apie tokią kainą kalba žymus oreivis ir korporacijos „Virgin Atlantic” savininkas seras Ričardas Brensonas. Įkvėptas „Scaled Composites” sėkmės, britų milijardierius pasirašė penkių laivų „Virgin Galactic SpaceShip” statybos kontraktą. Tai ištisa kosminė flotilė. Galaktiniai erd­vėlaiviai bus nudažyti firminėmis „Vir­gin” raudona ir balta spalvomis. Kontrakto suma — tie patys 20 mi­lijonų, terminas — 15 metų. Nau­jieji laivai bus skirti 5 žmonėms. Nuo 2007 iki 2010 metų Brensonas pla­nuoja į kosmosą nuskraidinti beveik 3 tūkstančius norinčiųjų. Pasiruoši­mas bus nesudėtingas — savaitė treniruočių, instruktažas ir… pirmyn!

Ne paslaptis, jog po tam tikro laiko daugelio žmonių 3 minutės kosminio „kaifo” laive šuolininke jau nebepatenkins. Apie tai žurnalistų fantazija pie­šia tokias perspektyvas: transkontinentiniai skrydžiai, orbitiniai viešbučiai… Tačiau čia pigių komercinių projektų laukia didelė nesėkmė.

Iš agregato techninio aprašymo ir pri­taikymo schemos matosi, jog „SpaceS­hipOne”, nepaisant savo pavadinimo, ne visai yra kosminis laivas. Tai vadinamasis subkosminis arba suborbitinis skraidantis aparatas. Jis ne tik ne­išeina į stacionarią orbitą, tačiau ba­listine trajektorija kosmose nuskren­da labai trumpą atkarpą. „SpaceShipO­ne” skrydis labiau primena kamuoliuko išmetimą į nurodytą aukštį. Tai ir yra esminis niuansas, kuris neleis pri­vatiems lėktuvams tapti kuo nors daugiau nei atrakcionu.

Norint pakankamai ilgai išbūti kos­mose, pavyzdžiui, susijungti su orbiti­nėmis stotimis, reikia išeiti į staciona­rią orbitą, t.y. pasiekti pirmąjį kosminį greitį — 8 km per s. Tai 8 kartus daugiau, nei dabar gali pasiekti „SpaceShipOne”. Tai reiškia, kad, švelniai tariant, čia reikia galingesnio variklio, daugiau ku­ro ir visko kitko. Toliau: leidžiantis apa­ratas į atmosferą įsirėš būtent šiuo pirmuoju kosminiu greičiu. Kad jis kar­tu su ekipažu neišsilydytų, teks mon­tuoti terminę apsaugą. Taip pat pridė­kime natūralų norą į aparatą prigrūsti kuo daugiau žmonių. Finale gausim savo dydžiu ir kaina „Buranui” (rusiškas „Shuttle”) prilygstantį daikčiuką.

Liftas į kosmosą

Pastaruoju metu visi tik ir šneka apie liftą į kosmosą. Pirmą kartą šį sumanymą daugiau nei prieš šimtmetį aprašė Ciolkovskis. Teoriškai, jeigu ant pusiaujo pa­statytume drūtą keleto tūkstančių kilometrų aukščio bokštą, tai per jį būtų galima į geostacionarią ir eliptinę orbitą pristatyti krovinius. Praktikoje tenka susidurti su sunkumais, kur rasti tokioms statyboms tinkamos medžiagos. Išradus nano vamzdelius — dideles cilindrines anglies molekules — svajonė jau nebepanaši į kliedesius. Iš nano vamzdelių sukurta medžiaga už plieną šimtus kartų tvirtesnė, dešimtis kartų lengvesnė ir elastiškesnė.

Kazino magnato iš Las Vegaso Ro­berto Bigelou idėjos perspektyvos la­bai miglotos. Vis dėlto milijonierius paskubėjo paskelbti savo konkursą „America’s Space Prize”, kuriame lai­mėtojui pažadėjo 50 milijonų dolerių prizą. Jis nori gauti pigius žvaigždėlaivius, kurie galėtų pristatyti keleivius į jo pripučiamus orbitinius viešbučius „Nautilus”. Iš NASA Bigelou jau nusi­pirko talpų pripučiamą modulį „TransHab”, kurio tvirtas karkasas aptrauk­tas guma. Jis buvo sukurtas tarptau­tinei kosminei stočiai, tačiau nepravertė. Dabar kompanija „Bigelow Aerospace” išbando jį Žemėje.

Raketa su monstrais

Praėjusio šimtmečio trečiąjį dešimtmetį kova už prizus ir apdovanojimus smarkiai padėjo civilinės aviacijos plėtrai. Taip ir dabar kiti „X Prize” da­lyviai nesiruošia palikti savo projektų. Vienu iš perspektyviausių po „Scaled Composites” laikomas amerikiečių kompanijos „Armadillo Aerospace” pro­jektas, kuriam vadovauja „id Software” įkūrėjas Džonas Karmakas. Taip, taip, tas pats Karmakas, legendinis „Doom” ir „Quake” kūrėjas.

Jo septynių metrų ilgio raketa „Black Armadillo” („Juodasis šarvuotis”) star­tuoja vertikaliai nuo Žemės pavir­šiaus. Per 144 sekundes variklis apa­ratą su 3 g pagreičiu pagreitina ir 55 km aukštyje išsijungia. Veikiama inercijos raketa su ekipažu pasiekia 106 km aukštį ir leidžiasi ba­listine trajektorija — paprastai šne­kant, krenta. Tankesniuose atmosfe­ros sluoksniuose variklis vėl įsijungia ir stabdo aparatą, ir tuo metu per­krovos siekia 5 g. Reikia pastebėti, jog sėdimoje padėtyje esantiems eki­pažo nariams tokia perkrova gali su­kelti trumpalaikius sąmonės praradi­mus. Nusileidimas vertikalus panau­dojant variklių galią. Visas skrydis trunka 15 minučių. Keturi varikliai naudoja vandenilio peroksidą, kurį naudojo dar vokiškos ant Londono kritusios „Fau-2” raketos. Kuras nė­ra toksiškas, tačiau labai degus.

Bandomojo skrydžio metu 2004 metų rugpjūtį „Juodasis šarvuotis” pakilo į 200 m aukštį ir dėl techni­nių problemų greitai smigo žemyn. Laimei, aparate nebuvo žmonių — tik monstrai iš „Doom’o”. Sugrįž­tantys raketiniai moduliai — gana įprastas dalykas, o visos raketos nu­leidimas su ekipažu praktikoje dar nebandytas.

Rusija po „Mir” sunaikinimo

O kol kas kosminio turizmo sritį be konkurencijos valdo Rusija. Beje, ji tai daro išimtinai dėl savo pačios vargingumo. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio Pamaskvėje esančiame Žvaigždžių miestelyje įkurtas kosmonautų rengimo centras labiau primena Disneilendą. Už pinigėlius čia galima paplaukioti hidrokosminėje „skardinėje su vandeniu” (390-3900 dolerių), būti suplotam pačioje didžiausioje pasaulyje centrifugoje (675-5500 dolerių), patirti nesvarumo būseną aerobuse II-76MDK (2000 dolerių) ir nuveikti dar daug kitų smagių dalykų.

Sklypas Mėnulyje

Dėl beorėje erdvėje esančios nuosavybės ginčijamasi jau seniai.

Kalifornietis Gregorijus Nemicas iš San Diego reikalauja NASA sumo­kėti 20 dolerių už kosminio zondo „NEAR Shoemaker” stovėjimą asteroido Eroso paviršiuje. Ši maža planeta dažnai šmėžuoja fantastinių kūrinių ka­tastrofų siužetuose. Bredfordo Mėjaus filme „Asteroidas” ant Žemės krenta būtent Erosas. Aparatas „NEAR Shoemaker” ant asteroido nusileido 2001 metų vasarį, į Žemę perdavė 69 nuotraukas ir liko ten amžiams. Nemicas Erosą laiko savo nuosavybe, kurią jis 2000 metais užregistravo kažkokiame Archimedo institute. Kadangi zondo iš asteroido niekas nesiruošia pašalinti, Nemicas per teismą zondo stovė­jimą reikalauja apmokėti už 100 metų į priekį. Visą asteroidą „savininkas” įvertino 10 trilijonų (!) dolerių. Be to, specialiai Nemico sukurta kompanija „Orbital Development” ruošiasi Marse ir asteroide „Nereus” eksploatuoti naudingas iškasenas. Kompanija taip pat turi sklypą Mėnulyje, kur planuojama pastatyti senelių namus.

Tarptautiniai įstatymai draudžia valstybėms pasisavinti dangaus kūnus, tačiau šiuose dokumentuose nėra nė žodžio apie privačius asmenis. Taigi veiklūs piliečiai pasinaudoja šia juridine skyle, norėdami atitinkamai išnau­doti savo teises ir uždirbti iš romantikų bei šiaip paprastų žmonių. Į „oficia­lius” kito verslininko, Deniso Houpo, pranešimus JAV, TSRS vyriausybės ir JTO vadovai 1980 metais tiesiog neatsakė, nes palaikė juos kliedesiais. Šiandien Mėnulio konsulatai jau atidaryti stambiuose Rusi­jos miestuose. 177,7 akro (šiek tiek daugiau, nei 0,7 kvadratinio kilometro) sklypas Mėnulyje įvertintas 99 doleriais. Teritorijose, kuriose planuoja­ma statyti miestus, galioja ypatingi tarifai. Ekscentriškieji rusai sklypą Mė­nulyje laiko viena madingiausių ir originaliausių dovanų.

Ko neima į kosmonautus

Be abejo, pabūti bent 3 minutes kosmose labai norisi. Tam tikrai ne­gaila jokių pinigų! Prie to prisiliesti, pa­jausti…

Kas būtent tomis ilgomis minutė­mis laukia kosmonauto mėgėjo? Aštrūs pojūčiai prasideda savarankiš­ko aparato greitėjimo etape. Skersi­nės perkrovos pasiekia 4 vienetus. Tai dar ne sąmonės praradimas, ta­čiau per tas 1,5-2 minutes bus ga­lima pajausti, kaip visas kūnas lyg išsilydo ant kėdės. Vietoje statisti­nių 80 kilogramų kūnas svers 320 kg, o tai juk trečdalis tonos. Išjun­gus greitintuvą, iš karto patiriamas ne­svarumas (ak!), o kartu su juo ir kos­minė judėjimo liga (KJL). Jos simptomai: galvos sukimasis, neįveikia­mas pykinimas ir vėmimas, nosies gleivinės paburkimas, sunkumas gal­voje ir daug kitų „malonių” pojūčių. Pasaulyje pasitaiko tokių žmonių, ku­rie nieko panašaus nejaučia, tačiau jų tikrai mažai. Daugelio žemiečių laukia visi šie malonumai. Poveikį gali šiek tiek sumažinti, jeigu prieš skry­dį keletą mėnesių pasisuktum vestibiuliarinio aparato treniruokliuose. Tai, be jokios abejonės, sumažintų bendrą nesveikuojančių erdvėlaivio narių kiekį. Beje, yra daugybė žmo­nių, kurių vestibuliarinis aparatas iš viso nepasiduoda treniravi­mui, gali juos sukti, kaip nori. Tokių pasitaikydavo net ir tarp profesiona­lių kosmonautų. Bet kokiu atveju sa­vaitė treniruočių padėtį nelabai smarkiai pataiso. Paprastai KJL prasideda tuomet, kai tik žalias kos­monautas žvilgteli į iliuminatoriuje matomą Žemę. Štai kodėl pirmomis skrydžio valandomis to nerekomen­duojama daryti. Turistų atveju yra tik viena galimybė išvengti košmaro — tai specialūs NA­SA sukurti „eliksyrai”, apie kuriuos sklando tikroviški gandai. Rusijoje medikai kategoriškai prieštarauja, kad kosmonautai naudotų panašius dalykėlius. Sunku pasakyti, kaip gudrusis preparatas paveiks tu­risto skrydžio suvokimą. Bjaurastis vi­sa tai.

Aurelijus Eriksonas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Mokslas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.