Ši didžiosios meilės istorija prasidėjo 1954-aisiais. Vardu ji buvo tai Sofija, tai Klaudija, tai Džina, ir kaskart mylimoji būdavo vis gražesnė ir įstabesnė. Stulbinanti, nepaaiškinama sėkmė, lydėjusi italų kino deives pokarinėje Sovietų Sąjungoje, prisimenama iki šiol.
Iš tiesų jos buvo netgi ne italės. Šeštojo dešimtmečio pabaigos filmuose su Klaudija Kardinale jūs neišgirsite jos balso: kita aktorė dubliuoja arabų merginų koledžo Tunise abiturientę, su kino kompanija „Vides” sudariusią sutartį tik už gražias akis. Tiesiogine prasme: Kardinalė buvo pastebėta turistiniame reklaminiame filmuke, kur ji pasirodydavo su čadra.
Sofijai Loren, kuri, pradėjusi pirmuosius savo bandymus kine, taip pat nekalbėjo reikiamo lygio italų kalba, pasisekė kiek daugiau: jos debiuto pradžioje buvo populiarūs filmai-operos, ir Sofija iš pradžių dalyvavo juose – vis tiek dainuoja operos solistės. Vis dėlto fakto, kad būsimoji Italijos liaudies žvaigždė mokėsi italų kalbos, nuslėpti nepavyko: oficialioji versija skelbė, kad Neapolyje gimusi Loren kalbėjo su „originaliu” vietos dialektu. Tačiau turint galvoje (o tai buvo slepiama po septyniomis spynomis), kad žvaigždė – grynakraujė žydė, galima įtarti visai kitą priežastį, kodėl jos kalba netiko ekranui. Jau būdama suaugusi italų kalbos mokėsi ir Silvana Mangano – airė, iki paskutinės valandos nepamiršusi gimtosios kalbos ir nostalgiją skandinusi pokalbiuose su kita aire, Žana Moro, kuri taip pat tapo užsienio (tik jau prancūzų) kino industrijos rekrūte.
O italai buvo jų vyrai. Trys svarbiausios pokarinio italų kino figūros, trys prodiuseriai titanai: Frankas Kristaldis, Karlas Pontis ir Dinas de Laurentis. Kiekvienas, pamilęs kitatautę gražuolę, panaudojo visas įmanomas priemones, visus jam prieinamus kūrybinius resursus, kad padarytų iš jos šimtaprocentinę italę.
Kaip vyras puoselėja žmoną, savo motinai nepalikdamas nė menkiausio šanso ginčyti jo pasirinkimą, taip Italija neturėjo abejoti gražuolės priklausymu Apeninų rasei. O visas pasaulis jos stote ir išdidžioje eisenoje turėjo matyti Italiją.
Rezultatas buvo Motinos paleistuvės paveikslas: triumfuojančiai kūniškos, be galo žemiškos ir negalinčios pakęsti įžeidinėjimų. Jo kvintescencija – Filumena Marturano, Sofijos Loren herojė iš filmo „Itališkos vedybos” (1964). Prostitutė, kuri išlaiko ir į mokslus leidžia tris apie jos egzistavimą nenutuokiančius sūnus – iš taip pat apie tai nieko nenutuokiančio, neatsakingo ir egoistiško kavalieriaus lėšų. Žinoma, šis paveikslas Sovietų Sąjungoje, kurios menas su jausmingąja gyvenimo puse susidurdavo kaip su neišsprendžiama problema, sukėlė furorą. Italų kino žvaigždės netrukus tapo dievaitėmis. Joms populiarumu neprilygo jokios kitos šalies aktorės. Tiesa, pirmoji italų legenda į SSRS įžengė, o tiksliau – įskriejo su prancūzų filmu.
Valdant Stalinui užsienio filmų repertuarą sudarė kelios operetės ir keli socialiniai ir antifašistiniai filmukai, kaip antai „Dviračių vagys” ar „Žmogžudžiai greta mūsų”, kurie buvo griežtai derinami su partijos ideologinėmis nuostatomis. Todėl nuostaba – per daug lengvas žodis, kad būtų perduota to meto publikos reakcija, kai tarp suakmenėjusių nuo statiškumo istorinių ir biografinių filmų pasirodė „Fanfanas tulpė”, himnas mergišiui, dezertyrui ir palaidūnui, nenuleidžiančiam akių nuo protą temdančios Džinos Lolobridžidos dekoltė. Tuometiniai suvorovininkai į Džiną stebeilijosi kaip į rojaus vaisių, žinomą jiems tik iš geografijos vadovėlių ir dabar sunokusį jų sode.
Ir svarbu buvo visai ne pati krūtinė, o sugebėjimas ją pateikti. „Fanfane” ir po jų sekusiuose filmuose „Duona, meilė ir fantazijos” bei „Paryžiaus katedra” Lolobridžida vaidino paprastas varguoles, kuo buvo teisinamas liemenį aptempiantis kartūnas, kurio vos užteko padoriam drabužiui. Per daug atvirą krūtinę Džina „nešiojo” ne kaip savo kūno dalį, o kaip butaforiją. Netgi ne „nešiojo”, o „tampė”, kaip pirklių laikais saldumynų pardavėjai tampydavo po turgų savo prekystalį, užsikabinę ant kaklo diržą. Štai Džiną kažkas šūkteli gatvėje – ji atsigęžia džiaugsmingai, visu korpusu: gal kam nors patiko prekė? Štai kalbasi su akiplėša: įtarios akys, povyza pasišiaušusi – ne, nepavyks manęs apkvailinti, prekė mano puiki, veltui neatiduosiu. Toks jos lengvapėdiškas žaidimas žiūrovą paversdavo kačiuku, kuris nemato nieko kita, tik prieš akis už virvelės tampomą kaspiną, vis išsprūstantį iš nagų. Žmogus, sugebantis pastebėti ne tik virvelę, bet ir tą, kuris ją tampo, būtų pastebėjęs vieną absurdišką dalyką, kurį pastebėjo amerikietis Džonas Hjustonas, sukūręs vieną iš geriausių filmų su Lolobridžida „Nugalėk šėtoną”: „Jis sakė, kad esu komedinė aktorė, aš tada buvau įsižeidusi”, – skundėsi žurnalistams Lolobridžida per Maskvos kino festivalį 1973-iaisiais. Gaila, ji tuomet pasikliovė ne humoru, o savo krūtine. Tačiau ši, kad ir kaip ją puoselėtum, laikui bėgant vysta. Festivalyje apsilankė jau buvusi žvaigždė, be kūrybinių planų ir angažemento.
Šeštojo dešimtmečio italų kino sėkmę galima aiškinti tuo, kad jame karaliavo rožinis neorealizmas – komedijos apie triukšmingą, vargingą valstiečių gyvenimą. Šeštojo dešimtmečio SSRS buvo valstietiška šalis: miestiečiai nevengė važiuoti į kolūkius, daugelis gyveno namuose su daržais, daugelis dirbo plėšiniuose.
Šie miestiečiai glaudėsi mažuose butuose su bendromis virtuvėmis, todėl tankiai apgyvendinti butai ir daugiavaikės šeimos iš italų filmų buvo artimi to meto žmonėms. Jų skardžiabalsės herojės labiau priminė gimtąjį kiemą negu gimtojo kino kiemą, kur sovietinis darbininkas, žinoma, negalėjo būti toks atsipalaidavęs. Pažinimo džiaugsmas ir darė italų filmus, o kartu ir jų aktores tokius mylimus. Žinoma, čia pažįstama buvo ne tik Džina. Buvo šlovinama Ana Manjani už filmus „Roma – atviras miestas”, „Svajos keliuose”, „Pati gražiausia”, vertinama Liučija Bozė filmuose „Roma, 11 valanda”, „Merginos iš Ispanijos aikštės” ir „Dviratininko mirtis”, Džiuljeta Mazina – „Kabirijos naktys” ir „Kelyje”.
Nuo 1959-ųjų, po „atšilimo” atsinaujinus Maskvos kino festivaliui, italų žvaigždės su savo nedirbtiniais biustais ir briliantais ėmė lankytis Sovietų Sąjungoje. Jų vizitai buvo nušviečiami be galo plačiai, žiniasklaida negailėjo fotografijų ir interviu. Pasirodė, kad jos – tikrai ne prasčiokės. Visuotinis žavesys nuvilnijo po to, kai Klaudija Kardinalė pasirodė esanti ne basakojė „nuotaka Bubė”, o dama aukštakulniais bateliais ir su savo nuomone apie A. Čechovą; kai vietoj gatvės nedorėlės iš „Vakar, šiandien, rytoj” ir „Itališkų vedybų” į Maskvą su juoda čalma, cigarete ir brangakmeniais pasirodė aukštuomenės stebuklas Sofija Loren, puikiai atrodanti ne gatvėje ar metro, o tarp Kremliaus atlasinių fotelių, raižytų stalelių ir stiklo kandeliabrų. Italės, taip puikiai aprengtos ir padažytos, kad kiekvienas jų pasirodymas tapdavo kultūriniu reiškiniu ir žadėjo metinę prenumeratą bet kuriam mados žurnalui, akivaizdžiai paaiškino, ką reiškia būti aktore. O tai, kad savo herojų jos, būdamos tokios prabangios, ieško ne aukštuomenėje, o gatvės minioje, rodė jas iš gerosios pusės kaip demokratinių pažiūrų menininkes.
Nuostabiausias aukštuomenės skandalas per visą Maskvos kino festivalio istoriją įvyko 1961 metais oficialaus priėmimo Kremliuje metu. Elizabeta Teilor į Šeremetjevo oro uostą atskrido kaip dera tikrai milijonierei: kažkuris iš aštuonių jos lagaminų atsidarė ir vėjas jos apatinius nupūtė tiesiai ant pakilimo tako, o reporteriai tuo metu spragsėjo fotoaparatais.
Viename iš lagaminų tūnojo paslaptis – daili balta perlais siuvinėta suknelė: siuvėjas prisiekė, kad ji tokia vienintelė; per priėmimą Kremliuje Teilor žibės ryškiausiai. Tačiau Kremliuje pirmiausia ji pamatė Lolobridžidą – ji vilkėjo lygiai tokią pat suknelę. Pasakojama, kad porą minučių jos abi stovėjo kaip įbestos, kol kultūros ministrė Jekaterina Furceva, jau gerokai linksma, ryžosi nutraukti neapykantos kupinų žvilgsnių ugnį ir pagrūmoti aktorėms pirštu: „Mergaitės, nesipykite”. Netikėtą niuansą į šią istoriją įnešė ir asmeninis vizažistas Karolis Bukė, kažkada grimavęs Teilor. Išgirdęs šią seną istoriją, jis pasakojo, kad Džina tikra pamišėlė, jos baisiausia yda – pavydas, ir džiaugsmas kitų veiduose jai be galo nemalonus. Džina moka šnipams, kurie vagia vienetinių suknelių iškarpas, ir pagal jas pati (kadangi antra jos yda – šykštumas) siuva lygiai tokią pat kopiją, o po to stengiasi visais įmanomais būdais pakliūti originalios suknelės savininkei į akis.
Itališkoji isterija SSRS apogėjų pasiekė 1965-aisiais, kai pagal kasmetinę masiškiausio kino leidinio „Sovetskij ekran” apklausą geriausia metų aktore buvo išrinkta Sofija Loren už „Itališkas vedybas”. Per visą konkurso 32-ejų metų istoriją šio titulo nebuvo pelniusi nė viena užsienio kino aktorė. Vėliau dėl viso pikta buvo įvesta „Geriausios užsienio kino aktorės” nominacija: juk nei šis, nei tas, kai užsienietė nugali sovietinę atlikėją.
Septintojo dešimtmečio antros pusės italų aktorė – tai dvelkianti kvepalais ir rūke skendinti būtybė, gebanti persikūnyti į paprastą merginą, garsiai besipiktinančią civilizacijos ydomis. Kai tokiu pavidalu ekranuose pasirodė Monika Viti, ką tik pradėjusi persikvalifikuoti iš Antonionio mūzos į komediantę, ją dubliuoti (puikus filmas apie apgautą ir pamestą Londone sicilietę vadinosi „Neapsirik, Asunta!”) buvo paskirta ta pati Serafima Cholina, kuri dubliavo Sofiją Loren ir kurios kimaus balso su kitu tikrai nesupainiosi. Viti tapo paskutine italų aktore, kurią geriausia pripažino žurnalas „Sovetskij ekran” (vadinasi, ir visa Sovietų Sąjunga). Ji užbaigė italų dievaičių paradą.
Po jos vandenį sudrumstė tik viena italė – pusiau estė Ornela Muti. Ir ne todėl, kad suvaidino sovietiniame ir italų filme „Gyvenimas gražus” (nors filmo pasirodymas 1980-aisiais buvo lydimas milžiniškos pompastikos). O todėl, kad ekrane buvo pasirodęs „Liaudies romanas” (1974), kur vargšė pietietė migruoja į didelį miestą. Nauji filmai su Italijos politinėmis ir socialinėmis realijomis nerado kelio į sovietinės liaudies širdį. Tokie artimi italai tapo svetimi ir mažai suprantami. Kitas dešimtmetis buvo įgarsintas su prancūzišku akcentu.
Prieš penkerius metus tie, kurie prisiminė ar iš pasakojimų žinojo apie senąją „itališkąją meilę”, atgimė iš naujo, kai ekrane ta pačia kartūno suknele, linguodama klubais, slėpdama skausmą po kupeta juodų plaukų ėjo Monika Beluči – našlė „Malenoje”. Filmas apie karą grąžino tą italų kiną, kuris buvo toks mėgstamas, ir Beluči, stotu nė kiek nenusileisdama Loren ir tuo labiau Lolobridžidai, atliko savo didįjį vaidmenį. Ko gero, jei ne „Malena”, kažin ar būtų tokia populiari „Matricų” herojė. Visai kas kita šiandien: išdidi pietietė kartūno suknele – beveik antikvariatas. Ir tegu jos paveikslas toks širdžiai brangus – gėrėjimasis juo nerealus, kaip prisiminimų apie pirmąją meilę džiaugsmas.