Žiū, nė nespėsi apsidairyti, kaip milijonierių kiemuose stovės asmeniniai erdvėlaiviai, o minios piliečių turizmo agentūrose pradės pirkti keliones į Mėnulį. Darbo ėmėsi privatus kapitalas, kuris seniai laukė konstruktorių, kad galėtų su nauja jėga veržtis į kosmosą.
Konkursą „X Prize” 1996 metais paskelbė grupė Ansario fondo amerikiečių verslininkų. 10 milijonų turėjo atitekti tam, kuris be jokio valstybės finansavimo pastatys ir į kosmosą paleis skraidantį aparatą su ekipažu. Pagal konkurso sąlygas per dvi savaites turėtų būti atlikti du skrydžiai ir pakeista ne daugiau kaip 10 proc. detalių. Skrydžiu į kosmosą buvo laikomas skrydis į 100 km aukštį virš Žemės paviršiaus.
Be abejo, Berto Rutano aparatas buvo surinktas ne garaže, ir pats jis toli gražu ne mėgėjas entuziastas. Aviakonstruktorius yra žymios amerikiečių aviakompanijos „Scaled Composites” (www.scaled.com) vadovas, todėl prizas jam nebuvo pagrindinis stimulas. Projektą finansavo ir įgyvendino vienas iš „Microsoft” įkūrėjų — milijardierius Polas Alenas. Viskam Alenas išleido apie 25 milijonus, kurie sudaro menką jo turto dalį.
Iš viso konkurse dalyvavo įvairių šalių 26 komandos, taip pat ir iš Rusijos. Vis dėlto šansų aplenkti „Scaled Composites” jie beveik neturėjo. Kompanija jau seniai užsiima eksperimentinių lėktuvų kūrimu. Galima sakyti, Rutanas skraidančiomis mašinomis išmiklino ranką. Būtent „Scaled Composites” pastatė lėktuvą „Voyager”, kuris be nusileidimo ir kuro papildymo Žemės rutulį apskrido per 9 dienas. Kitas jų stebuklingas lėktuvas „Proteus” 2000 metais savo klasėje pasiekė 3 pasaulio aukščio rekordus. Beje, iš „Proteus” buvo manoma sukurti ištisą 20 km aukštyje skraidančią greitaeigio interneto retransliatorių eskadrilę. „Scaled Composites” taip pat sukūrė raketą „Pegasus XL”, kuri pernai, paleista nuo transportinio lėktuvo, į orbitą išvedė NASA palydovą. Žodžiu, Berto Rutano kompanija dar prieš konkursą aerokosminių šiuolaikinių technologijų srityje turėjo nemenkos patirties.
Į kosmosą – pasilinksminti
Kukliai ir paprastai „SpaceShipOne” pavadintas projektas realizuotas pagal klasikinės AKS (aviakosminės sistemos) schemą. Sparnuotas pilotuojamas trims žmonėms skirtas aparatas maždaug 15 km aukštyje virš Žemės paviršiaus paleidžiamas nuo ganėtinai originalios konstrukcijos lėktuvo nešėjo „White Knight” („Baltasis riteris”). Paskui „SpaceShipOne” įjungia nuosavą hibridinį raketinį variklį ir visu greičiu šauna beveik vertikaliai į viršų. Po minutės variklis išsijungia. Aparatas iš inercijos apie 100 km aukštyje pasiekia aukščiausią tašką ir lygiai taip pat stačiai krenta žemyn. 25 km aukštyje prasideda planiravimas, atliekamas perėjimas į horizontalų skrydį ir nusileidimas. Variklis naudojamas tik įsibėgėjimui, o žemėjimas ir nusileidimas atliekami sklandant. Visas savarankiškas skrydis truko pusvalandį, o kosmose aparatas prabuvo vos apie 3 minutes.
Aparatas valdomas rankiniu būdu, o mechanizmai maksimaliai supaprastinti. Raketinis kuras ekonomiškas ir ekologiškai nekenksmingas. Tai taip pat svarbu. Pavyzdžiui, kuras, kurį naudoja rusiškos raketos, toks toksiškas, jog vien jo pauosčius galima numirti, o palietus — netekti galūnės. Ir tai ne anekdotas. O štai „SpaceShipOne” avarijos atveju kuras — mašinų „tiuningo” mėgėjams žinomos linksmosios dujos (N2O) — tik pralinksmintų publiką.
Tiesą sakant, „SpaceShipOne” pirmą kartą už atmosferos ribų išėjo dar pernai birželį Kalifornijos Mohavio dykumoje stebint daugiau nei 10 tūkstančių žiūrovų. Pilotas Maikas Melvilis net 100 metrų viršijo prizo gavimui būtiną 100 km aukštį. Kartu jis dvidešimčia kilometrų viršijo oficialią JAV kosmoso ribą ir buvo pripažintas astronautu. Vis dėlto atlikti du skrydžius iš eilės komanda nusprendė tik rugsėjo pabaigoje, kai į „SpaceShipOne” buvo įmontuotas galingesnis variklis. Rugsėjo 29 dieną tas pats Maikas Melvilis atliko pirmąjį užskaitinį skrydį. Buvo pasiektas 102,9 km aukštis. Laisvo kritimo metu aparatas šiek tiek pasiblaškė, tačiau viskas pasibaigė laimingai. Po 4 dienų, pagerbiant pirmojo Žemės palydovo paleidimo metines, antrasis „SpaceShipOne”, kurį šį kartą pilotavo Brajenas Binis, skrydis kompanijai „Scaled Composites” konkurse „X Prize” atnešė pergalę. Vis dėlto rizikos negrįžti į Žemę buvo. Vietoje pagal konkurso sąlygas reikalaujamų dar dviejų ekipažo narių abiejuose skrydžiuose ant sėdynių buvo pridėta žmogaus svorio šlamšto.
Kas gi tai buvo?
Taigi pagaliau tai įvyko! Spaudos ir pasaulinės visuomenės susižavėjimui nesimato galo. Visiems prieinami kosminiai skrydžiai jau ne už kalnų. Pinigų trokštanti „Rosaviakosmos”, imanti 20 milijonų už vieno turisto skrydį, turi pripažinti pralaimėjimą.
Bilietas į „SpaceShipOne” tipo erdvėlaivį kainuos vos 200 tūkstančių — o juk tai 100 kartų mažiau. Būtent apie tokią kainą kalba žymus oreivis ir korporacijos „Virgin Atlantic” savininkas seras Ričardas Brensonas. Įkvėptas „Scaled Composites” sėkmės, britų milijardierius pasirašė penkių laivų „Virgin Galactic SpaceShip” statybos kontraktą. Tai ištisa kosminė flotilė. Galaktiniai erdvėlaiviai bus nudažyti firminėmis „Virgin” raudona ir balta spalvomis. Kontrakto suma — tie patys 20 milijonų, terminas — 15 metų. Naujieji laivai bus skirti 5 žmonėms. Nuo 2007 iki 2010 metų Brensonas planuoja į kosmosą nuskraidinti beveik 3 tūkstančius norinčiųjų. Pasiruošimas bus nesudėtingas — savaitė treniruočių, instruktažas ir… pirmyn!
Ne paslaptis, jog po tam tikro laiko daugelio žmonių 3 minutės kosminio „kaifo” laive šuolininke jau nebepatenkins. Apie tai žurnalistų fantazija piešia tokias perspektyvas: transkontinentiniai skrydžiai, orbitiniai viešbučiai… Tačiau čia pigių komercinių projektų laukia didelė nesėkmė.
Iš agregato techninio aprašymo ir pritaikymo schemos matosi, jog „SpaceShipOne”, nepaisant savo pavadinimo, ne visai yra kosminis laivas. Tai vadinamasis subkosminis arba suborbitinis skraidantis aparatas. Jis ne tik neišeina į stacionarią orbitą, tačiau balistine trajektorija kosmose nuskrenda labai trumpą atkarpą. „SpaceShipOne” skrydis labiau primena kamuoliuko išmetimą į nurodytą aukštį. Tai ir yra esminis niuansas, kuris neleis privatiems lėktuvams tapti kuo nors daugiau nei atrakcionu.
Norint pakankamai ilgai išbūti kosmose, pavyzdžiui, susijungti su orbitinėmis stotimis, reikia išeiti į stacionarią orbitą, t.y. pasiekti pirmąjį kosminį greitį — 8 km per s. Tai 8 kartus daugiau, nei dabar gali pasiekti „SpaceShipOne”. Tai reiškia, kad, švelniai tariant, čia reikia galingesnio variklio, daugiau kuro ir visko kitko. Toliau: leidžiantis aparatas į atmosferą įsirėš būtent šiuo pirmuoju kosminiu greičiu. Kad jis kartu su ekipažu neišsilydytų, teks montuoti terminę apsaugą. Taip pat pridėkime natūralų norą į aparatą prigrūsti kuo daugiau žmonių. Finale gausim savo dydžiu ir kaina „Buranui” (rusiškas „Shuttle”) prilygstantį daikčiuką.
Liftas į kosmosą
Pastaruoju metu visi tik ir šneka apie liftą į kosmosą. Pirmą kartą šį sumanymą daugiau nei prieš šimtmetį aprašė Ciolkovskis. Teoriškai, jeigu ant pusiaujo pastatytume drūtą keleto tūkstančių kilometrų aukščio bokštą, tai per jį būtų galima į geostacionarią ir eliptinę orbitą pristatyti krovinius. Praktikoje tenka susidurti su sunkumais, kur rasti tokioms statyboms tinkamos medžiagos. Išradus nano vamzdelius — dideles cilindrines anglies molekules — svajonė jau nebepanaši į kliedesius. Iš nano vamzdelių sukurta medžiaga už plieną šimtus kartų tvirtesnė, dešimtis kartų lengvesnė ir elastiškesnė.
Kazino magnato iš Las Vegaso Roberto Bigelou idėjos perspektyvos labai miglotos. Vis dėlto milijonierius paskubėjo paskelbti savo konkursą „America’s Space Prize”, kuriame laimėtojui pažadėjo 50 milijonų dolerių prizą. Jis nori gauti pigius žvaigždėlaivius, kurie galėtų pristatyti keleivius į jo pripučiamus orbitinius viešbučius „Nautilus”. Iš NASA Bigelou jau nusipirko talpų pripučiamą modulį „TransHab”, kurio tvirtas karkasas aptrauktas guma. Jis buvo sukurtas tarptautinei kosminei stočiai, tačiau nepravertė. Dabar kompanija „Bigelow Aerospace” išbando jį Žemėje.
Raketa su monstrais
Praėjusio šimtmečio trečiąjį dešimtmetį kova už prizus ir apdovanojimus smarkiai padėjo civilinės aviacijos plėtrai. Taip ir dabar kiti „X Prize” dalyviai nesiruošia palikti savo projektų. Vienu iš perspektyviausių po „Scaled Composites” laikomas amerikiečių kompanijos „Armadillo Aerospace” projektas, kuriam vadovauja „id Software” įkūrėjas Džonas Karmakas. Taip, taip, tas pats Karmakas, legendinis „Doom” ir „Quake” kūrėjas.
Jo septynių metrų ilgio raketa „Black Armadillo” („Juodasis šarvuotis”) startuoja vertikaliai nuo Žemės paviršiaus. Per 144 sekundes variklis aparatą su 3 g pagreičiu pagreitina ir 55 km aukštyje išsijungia. Veikiama inercijos raketa su ekipažu pasiekia 106 km aukštį ir leidžiasi balistine trajektorija — paprastai šnekant, krenta. Tankesniuose atmosferos sluoksniuose variklis vėl įsijungia ir stabdo aparatą, ir tuo metu perkrovos siekia 5 g. Reikia pastebėti, jog sėdimoje padėtyje esantiems ekipažo nariams tokia perkrova gali sukelti trumpalaikius sąmonės praradimus. Nusileidimas vertikalus panaudojant variklių galią. Visas skrydis trunka 15 minučių. Keturi varikliai naudoja vandenilio peroksidą, kurį naudojo dar vokiškos ant Londono kritusios „Fau-2” raketos. Kuras nėra toksiškas, tačiau labai degus.
Bandomojo skrydžio metu 2004 metų rugpjūtį „Juodasis šarvuotis” pakilo į 200 m aukštį ir dėl techninių problemų greitai smigo žemyn. Laimei, aparate nebuvo žmonių — tik monstrai iš „Doom’o”. Sugrįžtantys raketiniai moduliai — gana įprastas dalykas, o visos raketos nuleidimas su ekipažu praktikoje dar nebandytas.
Rusija po „Mir” sunaikinimo
O kol kas kosminio turizmo sritį be konkurencijos valdo Rusija. Beje, ji tai daro išimtinai dėl savo pačios vargingumo. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio Pamaskvėje esančiame Žvaigždžių miestelyje įkurtas kosmonautų rengimo centras labiau primena Disneilendą. Už pinigėlius čia galima paplaukioti hidrokosminėje „skardinėje su vandeniu” (390-3900 dolerių), būti suplotam pačioje didžiausioje pasaulyje centrifugoje (675-5500 dolerių), patirti nesvarumo būseną aerobuse II-76MDK (2000 dolerių) ir nuveikti dar daug kitų smagių dalykų.
Sklypas Mėnulyje
Dėl beorėje erdvėje esančios nuosavybės ginčijamasi jau seniai.
Kalifornietis Gregorijus Nemicas iš San Diego reikalauja NASA sumokėti 20 dolerių už kosminio zondo „NEAR Shoemaker” stovėjimą asteroido Eroso paviršiuje. Ši maža planeta dažnai šmėžuoja fantastinių kūrinių katastrofų siužetuose. Bredfordo Mėjaus filme „Asteroidas” ant Žemės krenta būtent Erosas. Aparatas „NEAR Shoemaker” ant asteroido nusileido 2001 metų vasarį, į Žemę perdavė 69 nuotraukas ir liko ten amžiams. Nemicas Erosą laiko savo nuosavybe, kurią jis 2000 metais užregistravo kažkokiame Archimedo institute. Kadangi zondo iš asteroido niekas nesiruošia pašalinti, Nemicas per teismą zondo stovėjimą reikalauja apmokėti už 100 metų į priekį. Visą asteroidą „savininkas” įvertino 10 trilijonų (!) dolerių. Be to, specialiai Nemico sukurta kompanija „Orbital Development” ruošiasi Marse ir asteroide „Nereus” eksploatuoti naudingas iškasenas. Kompanija taip pat turi sklypą Mėnulyje, kur planuojama pastatyti senelių namus.
Tarptautiniai įstatymai draudžia valstybėms pasisavinti dangaus kūnus, tačiau šiuose dokumentuose nėra nė žodžio apie privačius asmenis. Taigi veiklūs piliečiai pasinaudoja šia juridine skyle, norėdami atitinkamai išnaudoti savo teises ir uždirbti iš romantikų bei šiaip paprastų žmonių. Į „oficialius” kito verslininko, Deniso Houpo, pranešimus JAV, TSRS vyriausybės ir JTO vadovai 1980 metais tiesiog neatsakė, nes palaikė juos kliedesiais. Šiandien Mėnulio konsulatai jau atidaryti stambiuose Rusijos miestuose. 177,7 akro (šiek tiek daugiau, nei 0,7 kvadratinio kilometro) sklypas Mėnulyje įvertintas 99 doleriais. Teritorijose, kuriose planuojama statyti miestus, galioja ypatingi tarifai. Ekscentriškieji rusai sklypą Mėnulyje laiko viena madingiausių ir originaliausių dovanų.
Ko neima į kosmonautus
Be abejo, pabūti bent 3 minutes kosmose labai norisi. Tam tikrai negaila jokių pinigų! Prie to prisiliesti, pajausti…
Kas būtent tomis ilgomis minutėmis laukia kosmonauto mėgėjo? Aštrūs pojūčiai prasideda savarankiško aparato greitėjimo etape. Skersinės perkrovos pasiekia 4 vienetus. Tai dar ne sąmonės praradimas, tačiau per tas 1,5-2 minutes bus galima pajausti, kaip visas kūnas lyg išsilydo ant kėdės. Vietoje statistinių 80 kilogramų kūnas svers 320 kg, o tai juk trečdalis tonos. Išjungus greitintuvą, iš karto patiriamas nesvarumas (ak!), o kartu su juo ir kosminė judėjimo liga (KJL). Jos simptomai: galvos sukimasis, neįveikiamas pykinimas ir vėmimas, nosies gleivinės paburkimas, sunkumas galvoje ir daug kitų „malonių” pojūčių. Pasaulyje pasitaiko tokių žmonių, kurie nieko panašaus nejaučia, tačiau jų tikrai mažai. Daugelio žemiečių laukia visi šie malonumai. Poveikį gali šiek tiek sumažinti, jeigu prieš skrydį keletą mėnesių pasisuktum vestibiuliarinio aparato treniruokliuose. Tai, be jokios abejonės, sumažintų bendrą nesveikuojančių erdvėlaivio narių kiekį. Beje, yra daugybė žmonių, kurių vestibuliarinis aparatas iš viso nepasiduoda treniravimui, gali juos sukti, kaip nori. Tokių pasitaikydavo net ir tarp profesionalių kosmonautų. Bet kokiu atveju savaitė treniruočių padėtį nelabai smarkiai pataiso. Paprastai KJL prasideda tuomet, kai tik žalias kosmonautas žvilgteli į iliuminatoriuje matomą Žemę. Štai kodėl pirmomis skrydžio valandomis to nerekomenduojama daryti. Turistų atveju yra tik viena galimybė išvengti košmaro — tai specialūs NASA sukurti „eliksyrai”, apie kuriuos sklando tikroviški gandai. Rusijoje medikai kategoriškai prieštarauja, kad kosmonautai naudotų panašius dalykėlius. Sunku pasakyti, kaip gudrusis preparatas paveiks turisto skrydžio suvokimą. Bjaurastis visa tai.
Aurelijus Eriksonas