„Eridano” leidykla, šiaip jau besispecializuojanti fantastinės literatūros leidyboje, neseniai pateikė sau labai nebūdingą realistinę knygą – cerebriniu paralyžiumi sergančio žmogaus vaikystės atsiminimus iš sovietinių neįgaliųjų internatų („vaiknamių”, kaip pats autorius juos vadina). O pati knyga vadinasi „Balta ant juodo” ir ją parašė neįtikėtino likimo žmogus – Rubenas Deividas Gonsalesas Galjegas (Rubin David Gonzalez Gallego).
Rubenas gimė Maskvos Kremliaus ligoninėje 1968 metais. Jo mama Aurora, Ispanijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Ignacijaus Galjego duktė, tuo metu mokėsi Maskvos Lomonosovo universitete. Čia ji susipažino su studentu iš Venesuelos. Netrukus jiems gimė dvynukai. Vienas naujagimis mirė iškart, o antrajam, Rubenui, gydytojai nustatė siaubingą diagnozę – vaikų cerebrinį paralyžių. Po metų, laikančią egzaminus Aurorą, iškvies į reanimaciją ir parodys agonijos apimtą sūnų; kiek vėliau paskambins ir praneš – vaikas mirė. O iš tikrųjų Rubeną ištrems į vaikų namus, kur jam bus lemta pereiti visus įmanomus sovietinių internatų pragaro ratus. Taip Kremlius atkeršijo Rubeno tėvui, nes šis pasmerkė sovietų invaziją Čekoslovakijon 1968 metais.
Vis dėlto Rubenas ištvėrė, baigė du koledžus, dukart vedė. 1990-aisiais, pasinaudojęs tuomet tvyrojusia visuotine suirute, paspruko į Vakarus ir vienu pirštu klaksindamas kompiuterio klaviatūrą parašė knygą, kuriai pernai buvo paskirta prestižinė Rusijos „Bookerio” premija. Tai knyga apie aklinai uždarą sovietinių internatų pasaulį, kuriame didžiausia vaikų svajonė yra mirtis…