Pasirodė pirmoji žurnalistės Audronės Urbonaitės knyga – novelių romanas „Posūkyje – neišlėk” (išleido „Tyto alba”). Žanro požiūriu knygą vadinti romanu galima tik su didelėmis išlygomis (tiktai literatūros pasaulio pašalietis galbūt nesupras, jog tokios prekinės knygos etiketės pareikalavo Jo Didenybė Rinkodara), nes keturios čia publikuojamos novelės gan atsietai varijuoja tą pačią moters egzistencinio nerimo, saviraiškos stokos, įvairių ją kamuojančių kompleksų temą. Knygos pobūdį tiksliausiai nusako pati autorė: „Tai knyga prislėgtoms moterims, kurioms chroniškai nepavyksta savęs išreikšti. Ir vyrams, kurie nepastebi, kad jų senstančios bobos liepsnoja. Ir man taip buvo, kol susirgau vėžiu ir išėmė gimdą. Nė už ką neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga: nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių”.
A.Urbonaitės kūriniuose esama daug gilių ontologinių įžvalgų, atviros skausmingos savistabos – tai nenauji, bet pačios autorės iškentėti, autentiškai atrasti, nenusižiūrėti iš kitų susidūrimai su didžiaisiais žmogaus būties atsivėrimais, todėl Audronės tekstui tiesiog negali likti abejingas. Autorė gan aukštu intelektualiniu lygiu rašo apie tai, kas žmogaus, pirmiausia moters, gyvenime yra svarbiausia – jautriai išlaikydama požiūrio pusiausvyrą tarp patetiško dalykų esmės dramatizavimo ir postmodernistinio jų suvulgarinimo.
Akivaizdžios pastangos atsiplėšti nuo žurnalistinio ar eseistinio išraiškos būdo, stiliaus – problemiškiausia knygos pusė, kuri veikiausiai trikdys ir skaitytoją. Tarkim, paskutiniąją knygos novelę (esė?) „Posūkyje – neišlėk” neišvengiamai skaitai apytikriai kaip atvirą autorės išgyvenimų dienoraštį (tokią percepciją skatina visas knygos kontekstas), kol teksto pabaigoje galų gale autorė tau atviru tekstu nurodo jos netapatinti su pagrindine pasakojimo personaže. Šiaip jau tokie dalykai turėtų būti aiškūs savaime, be papildomų paaiškinimų…