Vytauto Šustausko laurai nuvyto. Prezidento viltis, žmogus, kurį Algirdas Brazauskas vadino „mūsiškiu”, išsibraukė iš šalies politinių lyderių sąrašo ir sparčiai degraduoja į politikos marginalų gretas. Ten, kur tarpsta Murzos ir Mažonai.
ita vertus, Artūrui Zuokui sekasi. Savo esme būdamas visiškai vietinis vadukas, kuriam pasaulis baigiasi ties jo valdų riba, jis dabar yra ne tik nacionalinės – Seimo – komisijos tyrimų objektas. A. Zuokas įžengė į Europą kaip ryškiausio žmogaus teisių pažeidimo autorius.
Tokiu pažeidimu žmogaus teisių ekspertai įvardija A. Zuoko reklaminę instaliaciją, kurioje „priešų” vaidmuo buvo skirta sostinės čigonams, o pats meras buvo „išvaduotojas”.
Minduago Murzos sulaužytos žydų menoros greta A. Zuoko buldozerių atrodo kaip vaikų žaidimas.
Primenu, kad tos instaliacijos metu sostinės Savivaldybės klerkai griovė čigonų taboro statinius, o meras aiškino, kad taip jis, pirma, įveiksiąs narkotikų marą, antra, atsiteisiąs už sudegintą policininko namelį, kuris instaliacijos pradžioje buvo su triukšmu ir labai brangiai pastatytas prie taboro.
Dabar paaiškėjo, kad įvyko lygiai priešingai. Mero dėka ši pagrindinė pigių narkotikų tiekimo bazė virto tarptautinės teisės objektu. Žinia, griauti kieno nors namą galima tik su teismo leidimu ir tai turi daryti antstoliai.
Vilniuje nutiko kitaip. Buldozerinę akciją sankcionavo A. Zuoko komanda. „Mes juk turėjome ką nors daryti!” – maždaug taip paaiškino neteisėtus griovimus A. Zuokas.
Galima būtų numoti ranka į tarptautinės teisės pažeidimus, jeigu tie griovimai būtų išsprendę problemą – narkotikais sostinės paauglius ir iš visos Lietuvos suvažiuojančią studentiją šeriantys romai būtų išsikraustę kur nors kitur. Tačiau taip neįvyko. Prekyba vyko ir vyksta. Ji nė kiek nesumažėjo net tuo metu, kol prie taboro pastatytoje prašmatnioje būdelėje tūnojo tautinis policininkas.
Po to įtariose galvose kilo minčių, kad policija ir narkotikų prekeiviai gyvena kažkokioje keistoje simbiozėje. Panašioje į tą, kuri A. Zuoką sieja su šalį valdančiais buvusiais komunistų partijos šulais. Vieni kitus dengia, o kai „antroji pusė” daro ką nors neleistina, tai „pirmoji” kaip tyčia būna nusisukusi į kokius nors labai svarbius tėvynei reikalus ir nieko nemato.
Apskritai pastaruoju metu Lietuvoje gaudo tik tuos, kurie drįsta abejoti tos kriminalinės-politinės simbiozės teisėtumu ir padorumu. Ir taip nutinka ne todėl, kad A. Zuoko „sugyventiniai” nesuprastų, jog šio vaikino veikla geruoju nepasibaigs. Viską jie supranta. Tačiau A. Brazauskas it koks Atlantas laiko vieną A. Zuoko „stogo” kraigą todėl, kad kiekvienąkart, kai prisimenama „Rubikon” „juodoji buhalterija”, jo pirmo klausia, ką jis apie tai galvojąs. O klausiančiųjų akys – suktos, nes jose atsispindi tos buhalterijos įrašai su kažin kokiu AMB, kurio tapatybę žino tik Algimantas Salamakinas.
Na, o kitą kraigą laikantis Valdas Adamkus negali nė krustelėti, nes baiminasi dėl savo vardo fondo įplaukų prieš prezidento rinkimus. A. Zuokas dėl to net į jo balius eina nekviestas. O jei sugalvotų tuo pačiu buldozeriu nugriauti prie prezidento rezidencijos savavališkai pastatytą šuns būdą, tai irgi kažin ar susilauktų pylos. Kokia pyla?! Krustelės – ir ate, Prezidentūra.
Pikčiausia, kad A. Zuokui nuo to nė kiek nepablogės, nes A. Brazauskas Prezidentūroje jam dar naudingesnis. Jis apie statybas supranta iš pusės žodžio.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”