Šiaulių gatvės 10-ajame name gali įvykti tragedija. Tragedijos „autore” galinti tapti apie tai pranešusios ponios Apolonijos sesuo, kuriai reikalingas psichiatrinis gydymas. Tačiau šeimos gydytoja to nepripažįstanti ir siuntimo neduodanti. O 83-ejų metų moteris į namus tempia visokias dvokiančias atliekas iš šiukšlynų ir su kirviu bei grasinimais padegti butą saugo tą „turtą” nuo kartu gyvenančio sūnaus ir tame pačiame name gyvenančios dukters, kai šie bando motinos butą apkuopti. „Sūnėnas ir dukterėčia pagalbos kreipiasi į mane. Bandau su seserimi susikalbėti, tačiau veltui. Aš, kaip ir jos vaikai, nebežinau, ką daryti”, – sielvartavo moteris.
Iš tiesų, ką tokiais atvejais daryti, kai artimiesiems atrodo vienaip, o gydytojams – kitaip. Gal kas iš miestelėnų, o gal ir iš atitinkamų tarnybų ir poniai Apolonijai, ir jos gentainiams galėtų ką patarti?
Gelbėtojo motinos išpažintis
Po to, kai skiltyje buvo išspausdintas klaipėdietės mamos pasvarstymas, jog, trumpai tariant, skęstančiųjų gelbėjimas, kai kabo raudona vėliava, yra pačių skęstančiųjų reikalas, nes patys į audringą jūrą puolantys žmonės yra kalti, sureagavo ir neringiškė ponia Milda. Ji taip pat mama. Jos sūnus Edvinas gelbėtoju Nidoje dirbo šešias vasaras. „Daugelis gelbėtojus deda į šuns dienas, kad šie esą nedirba arba blogai dirba. Mano sūnus per tas šešias vasaras išgelbėjo aštuonių žmonių gyvybes. Niekas jam už tai nei dėkojo, nei gyrė. Toks darbas. O ar kas paklausė manęs, ką jausdavau, kai sūnų išlydėdavau į darbą? Nuolatinė gėla nuo ryto iki vakaro, kol sūnus pagaliau sugrįždavo į namus. Kartą per tas šešias vasaras jis, gelbėdamas kitus, skendo ir pats. Atgaivino. Šiemet, kai sūnus pagaliau baigė universitetą, jis gelbėtoju nebedirbo. Pagaliau su palengvėjimu atsikvėpiau.
Žmonės labai retai skęsta, kai jūra rami. Dažniausiai tai nutinka, kai poilsiautojus nelįsti į jūrą gelbėtojai perspėja tūkstančius kartų, kol užkimsta. Jeigu jie vis tiek nei vėliavų, nei perspėjimų nepaiso, kodėl savo gyvybėmis turėtų rizikuoti gelbėtojai? Patikėkit, tai visai ne retorinis ir ne filosofinis klausimas. Negi gelbėtojo gyvybė yra mažiau verta nei poilsiautojo?” – savo išgyvenimais dalijosi neringiškė ponia Milda.
Gal iš tiesų, kaip ir kitų Europos valstybių pliažuose, kabant raudonoms vėliavoms Lietuvos gelbėtojams taip pat skirti poilsio dienas? Gal bent tai sulaikytų karštakošius nerizikuoti gyvybėmis.
„Vakarų ekspresas”