Šiomis dienomis mokslinis laivas „Vėjas” po žiemos „tikrina” Baltijos jūros dugną, vandens temperatūrą ir druskingumą. Moksliniams tyrimams paimti mėginius padeda laivo kapitono Jurgio Demerecko įgula.
Jūrą išbandė denio jūreiviu
Liaudies išmintis sako – generolu negimstama. Jūrų kapitonu irgi. Nors Jurgis Demereckas gimė uostamiestyje, kurio krantus skalauja Aistmarės, buvusiame Karaliaučiuje, šiandieniniame Kaliningrade, jūrinę profesiją rinkosi atsargiai.
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad po karo Jurgio tėvai iš Tauragės persikėlė gyventi į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. Čia išvydęs pasaulį jaunasis Demereckas kaip visi tos kartos vaikinai mokėsi vidurinėje mokykloje, paskui tarnavo armijoje. Grįžęs, kaip ir daugelis uostamiesčio vaikinų, laimės ieškoti patraukė į laivyną. Nei laivo radisto, nei mechaniko ar trečiojo šturmano pareigų demobilizuotam po tarnybos armijoje be profesijos vyrukui nepatikėjo. Jam to ir nereikėjo. Kuo puikiausiai tiko ir denio jūreivio pareigos transporto laivyne. Kaip pats sako:
– Norėjau išbandyti save ir suvokti, kas yra jūra ir darbas laivyne. Patiko. Tačiau po dvejų plaukiojimo transporto laivais metų supratau, kad trūksta žinių, reikia ko nors pastovesnio. Kadangi dirbau denyje, o ne motoristu mašinų skyriuje, pasirinkau laivavedybą. Buvo įskaitytas plaukiojimo cenzas denio jūreiviu. Tai reiškė, kad greičiau galėsiu surinkti vadinamąjį plaukiojimo cenzą šturmano darbo diplomui.
Į kitą valstybę
Daugelis ne tik J.Demerecko aplinkos jūrininkų iki 1990 metų būtų nepatikėję, kad važiuoti iš Kaliningrado į Klaipėdą reiškia vykti į kitą šalį. Su transporto laivais mūsų uoste lankėsi ir pats Jurgis. Čia ne kartą buvo remontuojami kaliningradiečių laivai, o juose be jokių užsienietiškų vizų įsidarbindavo ir jūrininkai iš Klaipėdos.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, reikalai pakrypo kita linkme. Kai kas iš Klaipėdos kraustėsi į Kaliningradą.
Jame buvo kuriamos įvairios firmos, kuriose iš Klaipėdos atplaukę laivai, bet registruoti šalyse su pigiomis vėliavomis, vengė mokesčių ne tik valstybei. Juose dirbo dalis jūrininkų iš Kaliningrado, dalis iš Ukrainos ar Baltarusijos, o likusieji – klaipėdiečiai.
1992 metais J.Demerecko tėvai iš Kaliningrado sugrįžo gyventi į Lietuvą. Netrukus į Klaipėdą patraukė ir Jurgis. Čia atsirado ir laisva vieta laive. Tiesa, ne tokiame, kurie vežiojo iš Danijos ar Vokietijos panaudotas mašinas ar, kaip jis buvo pratęs dirbti, transporto laivyne. Atvykusiam į Lietuvą šturmanui pasiūlė įsidarbinti mokslinių tyrimų laive „Vėjas”.
Laive rado ne tik darbą
Nauja aplinka, neįprastas laivas ir dar neįprastesni reisai į Baltijos jūros Lietuvos ekonominės zonos vandenis šturmano J.Demerecko neišgąsdino. Kaip jis pats sako,darbas yra darbas. Tačiau, dirbant šį darbą, be įgulos, į reisą plaukia ir grupė Jūrinių tyrimų centro mokslininkų. Ir pats laivas priklauso centrui. Mokslininkų užduotis – paimti specialiais laive sumontuotais prietaisais iš įvairių gylių įvairiose vietose vandens, grunto mėginius iš jūros dugno ir grįžti į uostą.
Jurgis iš įgulos pasakojimų suprato, kad ne visada „Vėjas” suko ratus tik Baltijos ekonominėje zonoje. Sovietmečiu beveik prieš 25 metus statytas laivas anksčiau vadinosi „Lev Titov” ir ne kartą dalyvavo ekspedicijose į Šiaurės jūrą, Atlanto vandenyną. Lietuvai tapus savarankiška valstybe, reikalai susiklostė kitaip. Nors , skirtingai nei kaimynai estai, latviai, mokslinio laivo nepraradome, tačiau, kaip ir pats Jūrinių tyrimų centras, jis išlaikomas iš šalies biudžeto.
Laivo „biudžetinė dieta” Jurgio neišgąsdino. Jis ne tik mielai dirbo visus šturmano darbus, bet ir talkino imant mėginius, tvarkant mokslininkų įrangos ūkį. Besisukiojant tarp mokslininkių, į akis krito Natalja. Jos veiklos sritis – zooplanktonas. Iš atliktų tyrimų biologė nustato, kokią įtaką gyviesiems organizmams turi jūros sąvartyne skandinamas iš įplaukos kanalo atgabentas gruntas, kur geriausios sąlygos Baltijoje zooplanktonui daugintis, o kur jis dėl aktyvios žmogaus veiklos žūva. Moksliniai tyrimai tyrimais, bet Jurgis ir Natalja vis daugiau turėjo apie ką pasikalbėti ir krante. Netrukus jie sukūrė šeimą. Į ekspedicijas, nors įgijo šeimyninį statusą, abu, kaip ir anksčiau, plaukia kartu. Jurgis juokauja:
– Moksliniai Nataljos tyrimai vadovauti kapitono tiltelyje netrukdo. Žmona turi savo darbo barą ir kapitonienės kaprizų nerodo. Na, o krante, kai dvejoju, kaip vienu ar kitu atveju pasielgti, ji dažnai padeda surasti išeitį iš keblios padėties. Jos paskatintas neseniai tapau ir Jūrų kapitonų klubo nariu.
Trūko žinių ir profesinio bendravimo
Taigi kodėl mokslinio laivo kapitonui prireikė profesijos brolių klubo? Į šį klausimą atsakyti vienu sakiniu būtų keblu. „Vėjo” kapitonas pagal savo pareigas dažnai bendrauja su Saugios laivybos administracija. Tačiau kokie procesai vyksta ne tik Klaipėdos uoste, bet ir didžiojoje laivyboje, iš Baltijos neiškišdamas nosies nesužinosi.
Kol kas mokslinis laivas”Vėjas” tikrąja to žodžio prasme yra antrieji kapitono J.Demerecko namai. Jame jis „prirašytas” jau aštuonerius metus. Pastaruosius ketverius – laivo kapitonu. Tačiau nežinai, kaip reikalai gali pasisukti biudžetinėje institucijoje, kokia yra Jūrinių tyrimų centras. Nebebus lėšų laivo remontui ar naujai įrangai pirkti keičiant nebe pirmos jaunystės jo mazgus, laivas gali ir nebeplaukti. Vis mažiau užsako ekspedicijų į jūrą ir įvairūs moksliniai institutai.
Šiandienos kapitonas turi būti pasirengęs vesti ir modernų tanklaivį, ir žvejų tralerį. Tam reikia neatsilikti nuo vis griežtėjančių laivybos reikalavimų, turėti pakankamai informacijos apie priimamus tarptautinius dokumentus. Kur daugiau, jei ne Jūrų kapitonų klube, gali ieškoti žinių ir patarimų rūpimu profesiniu klausimu? Čia atėjęs sutinki ir privačios užsienio kompanijos modernaus tanklaivio, kokio Lietuvos laivų registre nėra ir, ko gero, nebus, iš reiso grįžusį kapitoną ir pūdą druskos suvalgiusius ne tik jūrų, bet ir kranto subtilybes žinančius kapitonus kaip Antanas Anilionis, Bronislovas Rudzinskas, Ričardas Zažeckis, Algimantas Valiukėnas ar dešimtmetį vadovavusį „Šakių” gelbėjimo laivui kapitoną Vygantą Naujoką, iš jo perėmusį šturvalą Vytautą Mogenį. Seimo vingrybes išgirsti ne iš „Spaudos klubo” per televiziją, o iš Seimo nario jūrų kapitono Vaclovo Stankevičiaus įspūdžių. Visa tai kartu sudėjus ir būtų atsakymas, kuo ne tik J.Demereckui įdomus ir svarbus Jūrų kapitonų klubas. Į jį ateiti mokslinio laivo kapitoną paskatino šių metų kovą vykusiame „Vėjo” atvirų durų renginyje padovanotas bokalas su kapitonų klubo emblema. Beje, jį įteikęs, uosto kapitono pavaduotojas ir klubo vadovas Ričardas Lučka yra buvęs ir šio laivo kapitonu. Dabar abu „Vėjo” kapitonai susitinka ne tik per iškilmes laive, bet ir klube, kur svarbi laivybos dabartis, ateitis ir profesiniai reikalai.
Adelė Žičkuvienė