Abonentinis mokestis – monopolijų sugalvotas gyventojų apiplėšimo būdas

Į gyventojams parduodamos produkcijos vieneto kainą įeina viskas, t.y. produkto vertė, eksploatacijos, amortizacijos, visų tarnybų išlaikymo išlaidos, mokesčiai valstybei ir numatomas pelnas.
Monopolininkai, matydami mūsų išrinktos valdžios nesupratimą, nesulaukdami tinkamo atkirčio, įsidrąsino ir vis labiau plėšia žmones. Priskaičiuoja devynias galybes įvairių „motyvuotų” gamybos išlaidų, prisikūrę etatų etatėlių, viena kitą dubliuojančių pareigybių ir dar skundžiasi, kad neapsidirba, nors kontorose apstu arbatinukų nešiotojų, nagučių krapštinėtojų, dūmų gamintojų. Darbuotojų ir vadovų atlyginimai išpūsti, valdybos, kontoros plečiamos, dailinamos pagal paskutinį mados žodį, o gyventojai – valstybės pagrindas, ant kurio laikosi monopolijos ir valstybė, – plėšiami. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Laisvosios rinkos institutas yra monopolijų marionetės, visada stoja ne žmonių, o monopolijų pusėn.
1997-ųjų Vyriausybės nutarimu Nr.1507 iš gyventojų buvo reikalaujama įsirengti apskaitos mazgus savo lėšomis, tačiau jis tik atrišo rankas monopolijoms pasipinigauti ir žmonėms apgrobti. „Lietuvos telekomą” pardavė – abonentinis mokestis 20 litų. Dujotiekį pardavė – abonentinis mokestis vėl 20 litų. Vandentiekininkai nesiryžo pavadinti abonentiniu, tai pakrikštijo pardavimo mokesčiu. Dabar belieka elektros tinklams įvesti „bambatrynio” mokestį, nes naktį elektros nevartojame. Jei mūsų išrinkta Vyriausybė ir toliau taip nuolaidžiaus monopolijoms, nepažabos jų norų, nepasitenkinimas dar labiau augs. Dalis žmonių vandentiekį įsivedę savo lėšomis, bet eksploatuoja vandentiekininkai, o apie išpirkimą nekalba. Telefonus buvome įsivedę taip pat už savo pinigus, tačiau išpirko.
Dujotiekio linijas savo lėšomis įsivedėme dar tarybiniais laikais, bet eksploatuoja dujininkai. Kad visus inžinerinius tinklus prižiūri tos žinybos, kurios turi licencijas, – gerai, nes žmonės to atlikti negali. Konstitucijos 23 straipsnis nurodo, kad „piliečių nuosavybės teisė yra neliečiama, ją saugo įstatymas, jeigu paimama visuomeninėms reikmėms, turi būti teisingai atlyginama”. Tačiau mūsų Seimas priėmė saliamonišką nutarimą: įmonė išperka arba perima eksploatacijon. Tai koks kvailys pirks, jei galima pasiimti veltui? Vadinasi, gyventojai pačių lėšomis įsivestus tinklus perdavė iš balanso į balansą įmonėms eksploatuoti neatlygintinai, nes tuo laiku tokia buvo tvarka, viskas buvo valstybės.
Dujininkai sako, kad atidavėme jiems neatlygintinai. Esą jeigu norime, mėginkime prisiteisti savo dujotiekį, tada jie norės – pirks, norės – nepirks. Toks dujininkų svaičiojimas nei morališkai, nei teisiškai nepagrįstas. Vadinasi, monopolininkai yra Lietuvos piliečiai, o gyventojai – ne. Dujininkai teisinasi, kad daugiau kaip prieš dešimt metų įrengtos trasos susidėvėjo. Be to, finansiškai jau atsipirko, nes anksčiau dujos buvo pigios. Kad dujotiekio linijos susidėvėjusios, – visiška nesąmonė. 2004 metais vedant fekalijų kanalizaciją keletas vietų buvo atkasta, dujų vamzdžiai patikrinti. Jie buvo sveiki, kaip ką tik pakloti. Inžinieriai, projektavę, prižiūrėję statybą, davė garantiją 50 metų, o paskui, pasak jų, laikys dar tiek pat.
Dujininkai dar primena, kad vamzdžių vertė dėl amortizacijos labai maža. Visiškas absurdas, nes gyventojai dujininkams perdavė naujas trasas, šie jas eksploatuoja nuo įrengimo dienos, už amortizaciją gauna pinigus, tik vėluoja atsiskaityti. Tas pats, kaip pilietis iš kito piliečio pirktų mašiną, laiku nesumokėtų, ja važinėtų, o po dešimties metų pasakytų, kad mašina susidėvėjo.
Seimas ir Vyriausybė privalo įpareigoti monopolijas eksploatuojamas trasas besąlygiškai išpirkti teisingai atlyginant, nes dujų įmonės yra privatizuotos ir priklauso akcinėms bendrovėms. Dėl vertės ir sąlygų turi būti tariamasi su gyventojų atstovais.