Kitokio kino mėgėjus šį savaitgalį sukvies tradicinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai-2005”. Uostamiestyje kino šventė tęsis visą savaitę, o per ją bus parodyta daugiau nei šimtas trumpametražių filmų. Festivalis išsiplėtė ir šiemet apsistos trijose stotelėse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Septintą kartą „Tinklus” rezgantis festivalio direktorius Arturas Jevdokimovas tikino, kad pagrindiniai šventės akcentai liks uostamiestyje.
– Ar esate kinomanas?
– Iš dalies. Nesu tas žmogus, kuris perka naujus filmus, būtinai ieško, kur pasižiūrėti.
– O koks yra Jūsų mėgstamiausias filmas?
– Jono Meko „Lost lost lost”. Tai labai ilgas, tris su puse valandos trunkantis filmus. Aš jį mėgstu rodyti draugams. Va, išgeriu ir tada liepiu žiūrėti.
– Ištveria?
Ne, dažnai užmiega. O aš įsižeidžiu, kad jie nežiūri. Mėgstamiausias filmas priklauso nuo laiko – kaip ir mėgstamiausia knyga – šiemet viena, po kelių metų kita. Iš paskutinių filmų man patiko „Kava ir cigaretės”.
– Kaip per savo gyvavimo metus kito „Tinklai”?
– Visada trumpametražiai filmai yra eksperimentiniai – čia nieko nepadarysi. Autoriai yra pakankamai jauni, o kas prasimuša, ima kurti pilno metražo filmus. Trumpametražiai iš tiesų yra pradedančio režisieriaus dalia.
– Iš Jūsų per festivalio pristatymą parodytų kelių filmukų pastebėjau, kad kompiuterinės grafikos šiemet nemažai.
– Tai natūralu. Dažnai būna labai sunku sukurti filmą „normaliai” – su visais operatoriais, scenaristais, ypač vaidybinius filmus. Tam reikia labai daug pinigų. Kompiuterinė grafika taip pat reikalauja pinigų, bet jei atsiranda kompanija, kuri yra įvaldžiusi šią techniką, atsiranda ir kūriniai.
– Visą laiką dairėtės tik po Europą, ar buvo ir tolimesnių šalių?
– Toliau – mažai dairėmės. Šiemet turime Japonijos filmų programą. Jie labai savotiški ir įdomūs. didysis japonų kinas mums yra pakankamai žinomas, o mažasis – visai nežinomas. Labai gaila, kad šiemet festivalyje nebus suomių ir rusų kino. Kiekvienais metais peržiūrėdamas visą „bloką” šalies filmų pajunti tos tautos dvasią. Atsiranda net tokių primityvių dalykų, pasikartojančių niuansų, pavyzdžiui, vienais metais estų filmuose visi gėrė degtinę.
– O kaip lietuvių kinas? Jis tobulėja ar atvirkščiai – regresuoja?
– Lietuvių kinas turi labai didelę bėdą – jis neturi pinigų ir yra visiškas skurdžius. Iš tiesų taip yra. Net toje pačioje Rytų Europoje lietuvių kinas yra skurdus, ne menine prasme, o finansine. Visoje Europoje kino menas yra dotuojamas. Nors pasiusk – nepakovosi prieš Holivudą su savo genialiais biznio planais. Tai yra natūralu. Lietuviai šia prasme yra paskutiniai. Deja.
Nors, tiesą sakant, dabar lietuvių kinas auga, labai lėtai, bet auga. Vien dėl to, kad atsiranda naujų autorių, kurie nebijo pradėti kurti net ir neturėdami pinigų, užsiimti tokiu beprasmišku reikalu keletą mėnesių ir gyventi iš prieš tai sukurtų reklamų. Galų gale kino sąvoka yra šiek tiek „išplaukusi”. Klasikiniu požiūriu – kinas yra tai, kas nufilmuota vaizdo juostoje. Kita vertus, jau seniai egzistuoja visa plejada menininkų, kurie dalyvauja ne specifiniuose kino festivaliuose, o dailės, šiuolaikinio meno renginiuose. Ačiū Dievui, pradėjo maišytis – tai tikriausiai duos savų vaisių ir atsiras daugiau filmų. O kuo daugiau bus filmų, tuo daugiau tikriausiai bus visokio š…. . Bet kartu ir daugiau šansų atsirasti talentingiems darbams.
– Tarp „Tinkluose” dalyvaujančių lietuvių – trys diplominiai darbai. Kur toliau nueina tie žmonės? Į reklamos sferą?
– Tai faktas. Likti menininku nėra šansų. Yra keli mano kartos režisieriai, kurie sugeba laviruoti, bet jie vis tiek turi papildomų užsiėmimų. Nes išgyventi iš kino meno ne tik, kad neįmanoma, o beviltiška. Žmogus, bent kiek įvaldęs tą profesiją (o tai vis tiek profesija), turi didžiules galimybes įsidarbinti reklamos sferoje.
Reklama dar yra gana neblogai – ji disciplinuoja skatina „nemuilinti” minties, o viską išreikšti greitai, tiksliai ir aiškiai.
– O Jūs pats dar kada paimate kamerą į rankas?
– Retai, bet pasitaiko.
– Ar kada nors „Tinkluose” pristatėte savo darbus?
– Ne, tiesiog „Tinklus” pradėjau organizuoti tada, kai mečiau režisieriaus darbą. Tam, kad įtraukčiau savo paties filmą į festivalį, kurį pats ir organizuoju, reikia, kad aš būčiau labai patenkintas juo.
– Į programą šiemet neįtrauktas Ventės ragas. Kodėl?
– Tiesiog taip susidėliojo programa – Klaipėdai ant kulnų lipa Kaunas, jam – Vilnius. O Ventės ragas būdavo po Klaipėdos. Kitąmet galvosime, kaip geriau programą parengti.
– Šiemet žiūrovai galės rinkti mėgstamiausius filmus. Festivalis virsta konkursu?
– Turėtų, bet norisi išlaikyti išankstinės atrankos principą, o tai konkurse yra sudėtinga.
– „Tinklus” megsite jau septintąjį rugsėjį. Gal kartais norisi pertraukos?
– Kartais, net ne kartais, atrodo, kad užteks. Bet tikriausiai kiekviename darbe taip yra. Tai natūralu. Dažnai atrodo, kad nebenoriu – per daug terlionės, per daug vargo. Bet tai, kad žiūrovų kasmet daugėja, kuriami nauji projektai, kaip šiųmetinis nebyliojo kino įgarsinimas, įkvepia imtis to darbo.
Aurelija Kripaitė