Ekonomikos teoretikai ir verslo praktikai nesutaria dėl Lietuvos lengvosios pramonės ateities
„Mes stovime prie didelių permainų slenksčio, ir nuo šiuo metu priimamų sprendimų priklausys viso tekstilės bei aprangos sektoriaus Lietuvoje ateitis. Gaila, tačiau procesus, kurie lig šiol vyko mūsų šalyje, sunku pavadinti kaip nors kitaip, kaip istorine neteisybe”, – pareiškė Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinis direktorius Vidmantas Vikšraitis.
Tai sakydamas asociacijos vadovas nebejotinai galvoje turėjo ES paramos dalybas, kurios liūto dalis neseniai buvo skirta baldžiams. Iš 17 lengvosios pramonės projektų, parengtų viliantis gauti injekciją iš struktūrinių fondų, Lietuvos verslo paramos agentūra vertinti ėmėsi iš viso tik 4. Palankaus sprendimo sulaukė tik vienas.
Diagnozė neteisinga?
Pasakodamas apie padėtį tekstilės ir aprangos sektoriuje bei pasirengimą kitą savaitę vyksiančiai tarptautinei parodai „Baltijos tekstilė ir oda”, V.Vikšraitis akcentavo jo svarbą.
„Tai pirmas pagal darbuotojų skaičių (maždaug 51 tūkst. dirbančiųjų) ir antras pagal pagaminamos bei parduodamos produkcijos kiekį apdirbamosios pramonės sektorius. Šių metų pradžioje čia veikė 662 įmonės, iš kurių 75 proc. mažos ir vidutinės. Tekstilės ir aprangos įmonės sudaro 14 proc. visų pramonėje veikiančių įmonių. Kaip ir ankstesniais metais du trečdaliai jų užsiima drabužių siuvimu, ketvirtadalis – tekstilės gamyba, odos ir avalynės gamyba verčiasi maždaug 6 proc. Tai viena iš pramonės šakų, sukurianti didelę bendrąją pridėtinę vertę, kuri šiuo metu sudaro beveik 14 proc. BVP”, – vardijo V.Vikšraitis.
Tuo tarpu prieš kurį laiką vykusiose „strateginėse” diskusijose Lietuvos pramonininkų konfederacijoje bei Ūkio ministerijoje, bandant identifikuoti svarbiausias makroekonomikos raidos tendencijas, šiam sektoriui gerų žodžių buvo gailima.
Antai KTU verslo strategijos instituto profesorius Robertas Jucevičius vienoje studijų tekstilės gaminių gamybos, drabužių siuvimo įmones be užuolankų vadina probleminėmis, nes daugeliu atvejų jos tik parduoda darbo jėgą, nesukurdamos apčiuopiamos pridėtinės vertės.
„Prognozuojama, kad ateityje apie 50 proc., visos tekstilės produkcijos bus pagaminama Kinijoje, o apie 15-20 proc. – Indijoje. T.y. visas likęs pasaulis turės dalytis apie 30 proc. rinkos. Ar mūsų siuvėjai ir audėjai pateks į šį būrį, priklauso tik nuo jų pačių sumanumo”, – sakė R.Jucevičius.
Panašiai padėtį yra apibūdinęs bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” ekspertas dr.Vytautas Dikčius, atkreipęs dėmesį, jog materialinės investicijos į aprangos ir tekstilės pramonės sektorių mažėja, o darbo našumas čia yra pas menkiausias tarp visų Lietuvos įmonių. Nors kol kas tekstilininkai yra pakankamai konkurencingi ir neblogai vertinami ES, neišvengiamas darbo užmokesčio augimas jiems kelia didelę grėsmę.
Asociacijos nariai, komentuodami tokius verslo teoretikų išvedžiojimus, vadino juos diletantiškais ir paremtais tik vadovėlinėmis tiesomis.
„Mes norėtume paneigti nuomonę, kad tekstilė neturi ateities. Ji stovi ne ant žlugimo, ant permainų slenksčio”, – tikino lengvosios pramonės centro generalinis direktorius Linas Lasiauskas.
Analogiškos pozicijos laikėsi ir Kauno bendrovės ECG vadovas Edmundas Kolevaitis.
„Tekstilė neabejotinai yra viena perspektyviausių sričių tiek ES, tiek Lietuvoje. Priešingai gali kalbėti tik žmonės, neįsigilinę į situaciją ir nežinantys visų galimybių. Šiuo metu iš tiesų mažėja paklausa žemesnio lygio darbams ir intelekto nereikalaujančiai veiklai. Kai sakoma, kad kur nors siuvimo įmonėje Prancūzijoje darbo našumas 7 kartus didesnis nei Lietuvoje, tai visiškai nereiškia, kad ten žmonės tą patį darbą atlieka septynis kartus greičiau.
Taip lyginamos tik sukuriamos vertės, kurias prancūzų atveju sudaro ir dizainerių, ir technologų, ir vadybininkų, ir prekybininkų indėlis. Tuo tarpu Lietuvoje vertinamas tik siuvėjų darbas.
Jei mes kurtume savus prekinius ženklus, originalius produktus ir kolekcijas – t.y. pardavinėtume gatavą produkciją, darytume kitas didesnio intelekto reikalaujančias operacijas, vaizdas būtų kitoks”, – aiškino E.Kolevaitis.
Prioritetų užribis
Verslininkas apgailestavo dėl formuojamos oficialios skeptiškos nuostatos, esą šio sektoriaus įmonės yra neperspektyvios, ir vadino tokią poziciją klaidinančia, atbaidančia galimas investicijas, aštrinančia darbo jėgos ir ypač išsilavinusių specialistų deficito problemas.
L.Lasiausko teigimu, rugpjūčio 1-osios duomenimis, LVPA nagrinėjamų prašomų finansuoti ES struktūrinių fondų lėšomis sąraše yra 4 Lietuvos aprangos ir tekstilės sektoriaus įmonės, kurios pretenduoja gauti 2683 tūkstančių litų paramos (apytikslės investicijos į ilgalaikį turtą siekia 5,37 mln. litų).
„Tai – smulkaus ir vidutinio verslo įmonės ir mes tikrai negalime sakyti, kad parama šioje srityje mūsų sektoriaus įmonėms yra pakankama. Visos eilės tikrai perspektyvių ir didelę pridėtinę vertę turinčių įmonių paraiškos buvo atmestos, motyvuojant, kad įmonė per didelė ir netelpa į smulkioms ir vidutinėms įmonėms taikomus kriterijus. Pavyzdžiui, itin gerus projektus parengę AB „Audimas”, UAB „Lietlinen”, AB „Vernitas” , AB „Šatrija” bei keleto kitų įmonių paraiškos buvo tiesiog atmestos net nebandant argumentuotai paaiškinti, kodėl tai buvo padaryta.Taip pat apmaudu ir dėl „nurašytų” UAB „Garlita”, UAB „Interscalit”, K.Simonio Tikroji Ūkinė Bendrija ” SNB” projektų”, – vardijo L.Lasiauskas.
Jo teigimu, vien „Audimo” projektas būtų padėjęs išplėsti gamybą ir duoti darbo maždaug 50 smulkių įmonių.
Ūkio ministerijos atstovai, komentuodami šias pastabas, lakoniškai nurodė, jog šiuo metu SVV investiciniai projektai yra vertinami, todėl ką nors plačiau komentuoti būtų neetiška kitų pareiškėjų atžvilgiu.
Kinijos faktorius
LATIA nariai taip pat tikino, kad Lietuvoje neteisingai interpretuojama „pasaulio fabriku” vadinamos Kinijos konkurencija.
Pasak Lietuvos tekstilės instituto generalinės direktorės Aušros Abraitienės, per 80 proc. tekstilės produkcijos lietuviai eksportuoja į ES bei trečiąsias šalis ir būtent ten konkuruoja su Azijos šalių gamintojais.
„Tekstilės produkcijos gamybos apimtys didėja kiekvienais metais, ir tokios tendencijos neabejotinai išliks. Keisis tik gamybos centrai. Be jokios abejonės, mes negalime konkuruoti su Kinija, nes tai daryti tiesiog nėra prasmės. Tačiau galime tapti svarbiais rinkos, kurioje siūlomi specialios ar techninės tekstilės produktai, žaidėjais. Tarkim ,gaminti antibakterinių, antistatinių savybių turinčius pluoštus, siūlyti tam tikrus „personalizuotus” gaminius atskiroms vartotojų grupėms, nedidelėmis partijomis. Nišų ir galimybių yra tikrai nemažai, nors įsiskverbti į jas pakankamai sudėtinga”, – kalbėjo A.Abraitienė.
ECG direktorius E.Kolevaitis taip pat sakė manąs, kad kvaila mėginti įveikti Kiniją siūlant pigesnius gaminius.
„Yra sritys ir labai aiškūs segmentai, kurie priklauso Artimiesiems Rytams ir kur apie konkurenciją neverta net kalbėti. Tačiau europietiška tekstilė ir mada yra tie dalykai, kur Europa turi savo nišą, ir mes taip pat galėtume būti rimti žaidėjai. Takoskyra tarp pigių ir masinių, kokybiškų ir itin originalių produktų didėja. Įvairių tyrimų duomenimis, Europoje tik 20 proc. pirkėjų kaina yra svarbiausias veiksnys renkantis prekę. Tuo tarpu apie 60 proc. klientų stengiasi išsiskirti savo apranga ir vengia pirkti bet ką. Dar maždaug 15 proc. žmonių pirmenybę teikia tik garsiais prekiniais ženklais pažymėtai produkcijai. Tradicinių vertybių rinka yra pakankamai didelė. Ten kur kalbama apie greitį, lankstumą, originalumą – mes turime ką veikti”, – samprotavo E.Kolevaitis.
Jo teigimu, investuojant į Senajame žemyne populiarų prekės ženklą ir jį vystant Lietuvoje (t.y. kuriant naujo dizaino modelius, organizuojant gamybą ir pardavimą), galima iš tiesų neblogai uždirbti.
Beje, Lietuvos įmonės ir pačios sėkmingai perkelia gamybą į pigesnes šalis arba ieško galimybių tai padaryti. Antai „Rožė”, „Lelija” svarsto galimybę perkelti nesudėtingos produkcijos gamybą į Ukrainą, kurioje jau investavo koncernui SBA priklausantis didžiausias Lietuvoje trikotažo gamintojas „Utenos trikotažas”. „Audimas” kai kuriuos gaminius jau kuris laikas siuva toje pačioje Kinijoje.
SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda šį antradienį pristatytoje „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje” taip pat nemažai dėmesio skyrė Kinijai.
Jo teigimu, viena svarbiausių šios milžiniškų galimybių šalies daromų įtakų – žaliavų infliacijos ir gatavų produktų defliacijos procesai.
„Jie itin daug prisideda prie to, kad žaliavos brangtų, o gatavi produktai pigtų. Šalys, gaminančios tas pačias prekes kaip ir Kinija, atsiduria tikrai nepavydėtinoje padėtyje. Konkurencinėje kovoje jos neturi jokių kozirių arba tuos kozirius Kinija tuoj pat išmuš iš rankų. Kalbu ne tik apie darbo jėgos kainą (Kinijos tekstilininkas uždirba 7 kartus mažiau nei jo kolega Vakarų šalyse), bet ir apie jų sugebėjimus bet kokius daiktus gaminti itin kokybiškai. Kinai ne tik karaliauja tokiose tradicinėse verslo srityse kaip aprangos, žaislų gamyba, metalurgija, laivų statyba, elektronika, buitinė įranga, bet sėkmingai skverbiasi į automobilių, baldų gamybą ir netgi kosmosą. Dėl šių priežasčių, suvokę kad gali visiškai likti be darbo, kategorišką derybų toną jau pakeitė Vokietijos profsąjungų lyderiai”, – dėstė dr.G.Nausėda.
Organizuoja pasipriešinimą
Kita vertus, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos vadovai sakė, jog Kinijai nereikėtų be mūšio atiduoti senųjų rinkų.
„Mūsų žiniomis, rugpjūčio 28-ąją ES prekybos komisaras Piteris Mandelsonas padarė pranešimą, kad ragins ES šalis nares nustoti blokuoti ES muitinėse esančius kiniškus tekstilės ir aprangos gaminius, kurių importo kvotos šiems metams jau išnaudotos ir kurių ES sandėliuose ir uostuose susikaupė jau apie 80 mln. vienetų, t.y. patiems laužyti visiškai neseniai pasiektus susitarimus. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija griežtai prieštarauja tokiam siūlymui, nes šis sprendimas dar labiau padidintų kiniškų tekstilės ir drabužių gaminių invaziją į Lietuvą. Mūsų žiniomis, importas didėtų ne 7-12 proc., kaip sako kai kurie ekspertai, o maždaug 700 proc.”, – sakė L.Lasiauskas.
Šį antradienį Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos išplatintame pareiškime atkreipiamas dėmesys birželio mėnesį tarp Europos Komisijos ir Kinijos pasirašytas tarpusavio supratimo memorandumas nustatė ir taip jau Kinijos eksportuotojams palankias prekybos sąlygas, leidžiančias 10-ies tekstilės ir aprangos gaminių kategorijų apimtis kiekvienais metais iki 2007 metų pabaigos didinti atitinkamai 8-12 proc.
„Šio susitarimo tikslingumas gali būti diskutuotinas, tačiau bet kokiu atveju pasiektas kompromisinis sprendimas ir jo privalu laikytis.
Mūsų asociacijos nuomone, bet kokie nukrypimai ar išlygos nuo šių nuostatų netoleruotini. Dar daugiau – jeigu dabar būtų padarytos išlygos ir ES uostuose sulaikytus kiniškus tekstilės ir aprangos gaminius būtų leista įvežti į ES teritoriją, būtų sudarytas blogas precedentas kitoms galimoms išimtims”, – sakė asociacijos prezidentas Jonas Karčiauskas.
LATIA vadovai atkreipė dėmesį, jog kitą savaitę vyksiančioje tarptautinėje parodoje „Baltijos tekstilė ir oda” tarp daugiau kaip 200 dalyvių iš 21 šalies nėra nė vienos Kinijos firmos.
„Nebuvo dalyvių iš šios šalies ir ankstesnėse keliose parodose. Žinant, kad kiniški gaminiai užima apie 40 proc. Lietuvos tekstilės ir aprangos prekių rinkos ir tai, kad paroda – vienas pagrindinių būdų užsienio šalių firmoms patekti į naują rinką, Kinijos firmų nedalyvavimas parodoje sukelia įvairių minčių dėl to, kokiais keliais tos prekės patenka į mūsų šalies rinką”, – retoriškai klausia pareiškimo autoriai.
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija jau kreipėsi į oficialias Lietuvos institucijas su prašymu palaikyti aukščiau išdėstytą poziciją vyriausybiniu lygiu atstovaujant Lietuvos interesams oficialiose ES struktūrose bei paraginti savo kolegas iš kitų ES valstybių taip pat aktyviai prisijungti, neleidžiant iš sandėlių „išlaisvinti” kiniškų prekių.
Šią poziciją LATIA išsakė ir Europos tekstilės ir aprangos organizacijai „Euratex” bei sulaukė daugelio ES šalių (Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos ir t.t.) tekstilės ir aprangos gamintojų interesams atstovaujančių šakinių organizacijų palaikymo.
Renaldas Gabartas