Pelesos lietuviška mokykla pirmuosius aštuonis mokinukus į rugsėjo pirmąją pakvietė prieš 13 metų. Mokyklos tebuvo išlikę tik pamatai. Pirmosios pamokos vyko šalia bažnyčios, kieme. Pradžia buvo ir sunki, ir įdomi. Neišidildomi įspūdžiai visada gyvi pirmosios direktorės Petronėlės Brazauskienės atmintyje.
Kai kurios mamos parašydavo pareiškimą dėl vaiko mokymosi lietuviškoje mokykloje ir po savaitės atsiimdavo. Ryžtingiausiai nusiteikusi buvo Marina Grišan. Jos dukra atėjo mokytis į penktąją klasę. Tą rugsėjį į mokyklą atėjo ir Teresė Raginytė, dabar jau baigusi vidurinę ir dirbanti Vilniuje, dvi sesutės Žiegždrinytės, Audrius Sedylo, Stanislovas Vaitkun. Šie tėvai ir jų vaikai nesiblaškė ir neabejojo.
Direktorė prisiminė, kad tą nedidelį jų kolektyvą, keletą talentingų pedagogų, anot jos, palaikė ir drąsino pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys.
Apsilankius Pelesoje dabar, mokytojai geru žodžiu minėjo pirmąją direktorę, rodė jos sodintus medžius. „Tam sodui tikrai tiktų Tado Ivanausko vardas”, – sakė Brazauskienė, nes garsus gamtininkas dažnai lankydavo Gervėčius ir Pelesą, Rodūnią, pažinojo šviesiausius to krašto žmones, ragino juos nepamiršti savo šaknų.
Aldona Svirbutavičiūtė