Ūkio ministro Viktoro Uspaskich veiksmus, galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus, visų pirma, turi vertinti Vyriausybės vadovas, Seimo pirmininkas ir Prezidentas, ir būtent valstybės vadovai turi imtis atsakomybės ir nuspręsti, ar ministras gali toliau eiti savo pareigas.
Liberalų ir centro sąjunga yra ir bus nuosekli, konkreti ir principinga valdančiosios daugumos veiksmų kritikė, tačiau Liberalų ir centro sąjunga tikrai negali skirti ar atleisti ministrų.
„Tiesiog nuostabu, kad visuomenei tuo pačiu metu mėginama įpiršti mintį, kad esu ir geriausias draugas, ir didžiausias V.Uspaskich priešas, kai ir viena, ir kita yra visiška nesąmonė. Tai tik dar kartą parodo mane ir Liberalų ir centro sąjungą nuolat puolančiųjų nenuoseklumą ir akivaizdų tendencingumą. Tiesiog sąmoningai pamirštami darbai, kuriais mūsų partija įrodo turinti aiškią bei principingą poziciją ir siekia sustabdyti neatsakingų populistų įsigalėjimą”, – teigia Liberalų ir centro partijos pirmininkas Artūras Zuokas.
Priminsime, kad liberalcentristai pirmieji prabilo apie galimai neskaidrų Darbo partijos rinkimų kampanijos finansavimą, liberalcentristai buvo tie, kurie atkakliai siekė išgelbėti iš visų pusių puolamą „vaivorykštės koaliciją”, kuri nebūtų leidusi „legalizuotis” populistams; liberalcentristai pirmieji prabilo apie V.Uspaskich vadovautos Verslo darbdavių asociacijos mėginimus perimti už mokesčių mokėtojų pinigus sukurtą Verslo informacinių centrų ir inkubatorių tinklą. Liberalų ir centro sąjungos atstovai kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydami, kad būtų pradėti tyrimai dėl Ūkio ministro veiksmų stabdant paraiškų priėmimą ES paramai gauti. Pagaliau liberalcentristai viešai paskelbė apie galimą V.Uspaskich privačių ir viešų interesų konfliktą ir pareikalavo tyrimo.
Išvardinti ir dar daug nepaminėtų faktų rodo, kad Liberalų ir centro sąjunga visada turėjo aiškią ir nedviprasmišką poziciją. Kalbos apie tai, kad Liberalų ir centro sąjunga pasirengusi su Darbo partija pradėti slaptas derybas ar rengti slaptus susitarimus tėra prasimanymai, sąmokslų teorijų kūrimas bei sąmoningas visuomenės klaidinimas,bandant kaip nors pateikti kai kurių tariamų politikos žinovų sukurtas teorijas kaip realius faktus.