Tėvų užmojis – sukelti sūnui šoką

Originalumu ir ekscentriškais poelgiais garsėjantis žinomas panevėžietis skulptorius 49 metų Alfridas Pajuodis eksperimentuoja ne tik kurdamas meną, bet ir auklėdamas savo vaikus.

Rytoj, rugsėjo 1-ąją, jo sūnus 11-metis Nikodemas sės į penktos klasės suolą „Vilties” vidurinėje mokykloje (buvusi 3-ioji vidurinė) ir nuo šiol mokysis drauge su rusakalbiais.

A.Pajuodis ir jo žmona Vilma yra lietuviai, o Nikodemas kol kas rusų kalbos nė kiek nemoka ir rusiškai nesupranta.

Patirs kultūrinį šoką

Menininko manymu, sūnui kultūrinį šoką patirti bus naudinga. Vaikas per porą trejetą mėnesių turėtų adaptuotis rusakalbių mokykloje ir įveikti kalbos barjerą.

A.Pajuodis įsitikinęs, kad rusų kalba vėliau padės Nikodemui lengviau įsilieti į kūrėjų pasaulį, nes menų rinka perpildyta ir vietinės reikšmės menininkai, nesugebantys laisvai komunikuoti, pasmerkti būti išstumti ir nukonkuruoti.

Reforma „iš apačios”

Pasak skulptoriaus, toks jo žingsnis – tai švietimo sistemos reforma „iš apačios”.

A.Pajuodis tvirtina, kad turėjo atsirasti žmogus, išdrįsęs pagaliau pasakyti, jog rusų kalba ir turtinga šios tautos kultūra nepelnytai nustumta į šalį, dirbtinai užgožta lietuviško tautiškumo.

Menininkas tiki, jog taip kaip jis pasielgs ir daugiau įžvalgių tėvų, nebijančių, kad jų vaikai gerai šnekės rusiškai.

Šeima pratusi rizikuoti

„Nikodemas nusprendė, kad bus menininkas. Bet frazė „garsus Lietuvos menininkas” jau skamba provincialiai. Kūrybiniam darbuotojui reikia mokėti daug kalbų, išmanyti kitų tautų mentalitetą, kad jis galėtų konkuruoti su Europos menininkais.

Korepetitoriams mes pinigų neturime, tegu vaikas kalbą išmoksta natūraliai. Suprantu, kad čia yra rizikos, bet mūsų šeima nuolat rizikuoja”, – savo sprendimo priežastis „Panevėžio rytui” aiškino A.Pajuodis.

Skulptorius sakė suprantąs, kad iki penktos klasės mokęsis darželyje-mokykloje „Rūta” vaikas patirs šiokį tokį stresą, bet tai, A.Pajuodžio nuomone, jam išeis tik į naudą.

Sūnus, anot menininko, yra gabus, bet komunikabilus ir judrus vaikas. Sunkesnė padėtis jį privers sutelkti dėmesį į pratinimąsi prie naujos aplinkos ir taip galbūt apsaugos nuo išdykavimų.

A.Pajuodis išvardijo ir daugiau pliusų, paskatinusių rinktis šią, o ne kurią kitą mokymo įstaigą.

„Vilties” mokykla yra pačiame miesto centre, autobusų stotelė beveik šalia, klasėse gerokai mažiau moksleivių nei kitose mokyklose, tad vaikams tenka daug daugiau pedagogų dėmesio.

Motina neprieštaravo

Menininkas prisipažino tokio sprendimo ilgai nebrandinęs, iš anksto jokių planų nekūręs.

„Jei sovietmečiu man kas būtų pasakęs, kad savo vaiką leisiu į rusų mokyklą, būčiau rėžęs: nesąmonė. Nė už ką nebūčiau patikėjęs”, – sakė skulptorius.

Mintis, kad sūnus mokslus gali tęsti rusakalbių klasėje, A.Pajuodžiui šovusi į galvą spontaniškai.

Nikodemo motina 33 metų V.Pajuodienė vyro sumanymui nesipriešino, dargi apsidžiaugė.

„Mūsų namuose kartais tvyro net labai rusiška dvasia, aš vyrui dažnai skaitau savo mėgstamo rusų poeto eiles garsiai. Ir rusų grožinę literatūrą mėgstu skaityti originalo kalba. O gerai pasiraususi giminės istorijoje galėčiau net vieną rusų tautybės prosenelę iškapstyti”, – tikino V.Pajuodienė.

Vaikas baimės nejaučia

„Panevėžio rytas” rugsėjo pirmosios išvakarėse kalbino ir kultūrinį šoką netrukus patirsiantį Nikodemą.

11-metis sakė nė kiek nesibaiminąs nei naujos mokyklos, nei nesuprantama kalba šnekančių klasės draugų.

Nikodemo galvoje dar gyvi įspūdžiai, kai prieš porą metų su tėvais kurį laiką gyveno Paryžiuje ir ten lankė keliaujančių menininkų vaikams skirtą tarptautinę mokyklėlę.

Ten komunikabilus lietuvaitis kuo puikiausiai susikalbėjo su izraeliečiais, egiptiečiais, vokiečiais, prancūzais ir kitokių tautybių vaikais. Tuokart Nikodemui pakako anglų kalbos žinių, kurios, beje, sparčiai prasiplėtė.

Pasak V.Pajuodienės, sūnus, matyt, turi paveldėtą gabumą greitai viską įsidėmėti. A.Pajuodis moka anglų, vokiečių, rusų kalbas, pastaruoju metu pramoko itališkai ir ispaniškai. Keliomis kalbomis kalba ir V.Pajuodienė.

Pajuodžiai Paryžiuje su kitais menininkais daugiausia bendravo rusiškai. Pasak jų, Prancūzijos sostinėje šiai kalbai skiriama pakankamai pagarbos, čia tebėra gyvas senosios rusų aristokratijos prisiminimas, klesti rusiškų restoranų ir kavinių kvartalas.

Bus sunku, bet naudinga

„Nikodemui net nereikėjo įrodinėti, kad rusų kalba jam pravers. Kai keliaujame, vaikas girdi, jog šia kalba daug kur galima susišnekėti. Net nuvažiavus pas artimiausius kaimynus latvius be rusų kalbos būtų prastai”, – sakė V.Pajuodienė.

Anot A.Pajuodžio, smerkdami sovietmetį lietuviai nepelnytai primiršo rusų kultūrą.

Menininkas prisipažino, jog kai kuriuos jo pažįstamus apstulbino sprendimas sūnų leisti į rusakalbių mokyklą jau vien dėl to, kad A.Pajuodis Sąjūdžio pradžioje reiškėsi kaip aktyvus tautiškumo šalininkas.

„Betgi čia visai kiti dalykai. Kad mažos tautos išliktų, jos neturi visiškai izoliuotis nuo pasaulio, o kaip tik privalo pažinti kuo daugiau svetimų kultūrų. Pažinimas nutautėjimo tikrai neskatina.

Mūsų vaikui gal ir sunku bus pradžioje, bet nauda neabejotina – jis praturtės kultūros prasme. Be to, jei matysime, kad Nikodemas nesusidoroja su svetima kalba, galėsime bet kada perkelti į kitą mokyklą – ten juk ne kalėjimas”, – aiškino A.Pajuodis.

12-metei dukrai Barborai tėvai parinko mokyklą, kurioje sustiprintai mokoma prancūzų kalbos – mergaitė pernai pradėjo lankyti Senvagės pagrindinę.

Bandys pelnyti draugų simpatijas

Likus kelioms dienoms iki naujų mokslo metų pradžios, Pajuodžiai stengėsi sūnui įkalti į galvą nors kelis rusiškus žodžius, kurių prireiks pamokose.

Kai Nikodemui sakoma, kaip rusiškai skamba „dalyba”, „daugyba”, „sudėtis” ar kiti terminai, vaikas sužybsi akimis ir prašo geriau pasakyti kokių nors šmaikščių rusiškų posakių, kuriais galėtų užkariauti naujų draugų simpatijas.

„Jis klasėje buvo vienas iš lyderių, draugų simpatijas pelnydavo žodžiais, o dabar savo žavumo instrumento nebegalės taip intensyviai naudoti, užtat ir stengiasi sukaupti linksmų replikų bagažą”, – iš sūnaus pasišaipo V.Pajuodienė.

Mokyklos vadovei neramu

„Vilties” vidurinė, 60 metų buvusi vien rusakalbių mokykla, nuo šio rugsėjo tapo mišria ugdymo įstaiga.

Dabar prie 160 rusiškai kalbančių įvairaus amžiaus moksleivių prisijungė 120 pirmokų lietuvių.

Į miesto centre esančias patalpas įsileisti lietuvius mokymo įstaigai buvo vienintelis būdas išlikti ir išlaikyti grynas rusiškas klases.

Katastrofiškai sumažėjus rusakalbių mokinių skaičiui, buvo kalbama apie šios mokyklos visišką išnykimą. Rusų bendruomenės ir miesto valdžios pastangomis pavyko rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą.

Pasak mokyklos direktorės Danutės Iljinienės, toks atvejis, kai į rusakalbių klasę ateina lietuvių vaikas, jos pedagoginėje praktikoje bus pirmas.

Tiesa, šiemet rusakalbių klasę pasirinko ir dar vienas lietuviškai kalbantis berniukas, bet jo tėvas yra rusas ir šeimoje ši kalba nesvetima.

Prieš pat rugsėjo pirmąją „Panevėžio ryto” kalbinta mokyklos vadovė sakė dar nesanti garantuota, ar tikrai garsaus menininko sūnus ateis į rusakalbių klasę, pedagogė svarstė, kad vaiko tėvai gali persigalvoti.

„Vaikui bus sudėtinga. Labai įdomus sprendimas, bet bauginantis. Labai pasitikiu mūsų kolektyvo pedagogais, žinau, jog mokytojos stengsis ir padarys viską, kad vaikas pritaptų.

Galvoju, kad žinomo žmogaus elgesys gal taps pavyzdžiu. Turėtų atsirasti ir daugiau tokių drąsių šeimų, kurių vaikai rinktųsi rusakalbių klasę. Kultūrine prasme tai į naudą”, – svarstė D.Iljinienė.

Direktorė pripažino, kad mokyklos virtimas mišria pedagogus gerokai baugino. Kelerius metus liejosi emocijos ir aršios diskusijos, rusų bendruomenės atstovai ne kartą mynė savivaldybės administracijos slenkstį.

Dabar, pasak D.Iljinienės, kolektyvas įvertino realią situaciją ir yra pasiruošęs naujiems pokyčiams.

Tikimasi, kad šiais mokslo metais 120 lietuvių pirmokų priėmusi mokykla taps ne mažiau populiari nei 5-oji vidurinė, nes čia nuo antros klasės bus dėstoma anglų kalba.

Gailutė Kudirkienė

„Panevėžio rytas”