Po pirmojo darbo sezono gelbėtoja tikisi sugrįžti ir kitąmet

Šią vasarą Klaipėdos paplūdimiuose dirbo apie 70 gelbėtojų, iš kurių devynios – silpnosios lyties atstovės. Net kelios iš jų – pajūrio senbuvės, į gelbėtojos postą sugrįžtančios kiekvieną vasarą. Kasmet čia ateina ir naujokių.

„Pastaraisiais metais merginas priimame ne tik dirbti moterų pliažuose, bet ir bendruose paplūdimiuose ir savo pareigas atlieka nė kiek ne prasčiau už vyrus“, – sako Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos personalo skyriaus atstovė Regina Gaidiniadi.

Pasak jos, keturios iš gelbėtojų paplūdimiuose dirba jau nebe pirmą vasarą ir įdarbinant joms teikiama pirmenybė. Dauguma gelbėtojomis dirbančių moterų turi gerą fizinį pasirengimą ir mielai dirba šį atsakingą darbą, dažniausiai vadinamą vyrišku.

Šią vasarą Melnragės paplūdimyje dirbusi 22-ejų metų Jovita Juzik patenkinta savo pirmuoju darbo sezonu.

Kaip tapai gelbėtoja?

Iki tol auginau sūnelį ir dirbau viename iš prekybos centrų kasininke – pardavėja, tačiau šis darbas vargino, tad vos pamačiusi skelbimą apie gelbėtojų atranką iš karto nusprendžiau pabandyti. Atitikau fizinio pasirengimo ir sveikatos būklės reikalavimus. Su kitais kandidatais lankėme parengiamuosius kursus. Išlaikiusi kvalifikacinį egzaminą gavau gelbėtojos pažymėjimą.

Kuo šis darbas tau atrodė patrauklus?

Kai dar mokiausi mokykloje, kelerius metus lankiau baidarių bei plaukimo užsiėmimus, buvau ir Šaulių sąjungos narė. O gelbėtojos darbas buvo mano vaikystės svajonė iki pat šios vasaros, kai ji išsipildė. Kažkodėl visada jutau vandens trauką, o atsakomybės bei drąsos turiu iš prigimties.

Kaip reagavo tavo artimieji, sužinoję apie naująjį darbą?

Tikrai nesakė, kad tai vyriška profesija, nes gerai mane pažįsta, ir žino, kad puikiai susitvarkyčiau net pavojingose situacijose. O aš ir šeimoje nebijau sunkesnių darbų. Kartais su vyru išties apsikeičiam vaidmenimis – aš gelbėju žmones, o jis prižiūri sūnų, gamina man vakarienę, atvažiuoja pasitikti, kai baigiu darbą.

Gelbėdama žmogų, bijai dėl savęs?

Kartą jau teko gelbėti girtą vyriškį. Tuomet nė kiek negalvojau apie baimę. Tam tiesiog nebelieka laiko. Gerai, kad žmogus, kurį gelbėjau, nebuvo labai stambus, tada vanduo gali pasiglemžti ir gelbėtojo gyvybę, tačiau visada budime keliese, tad gelbėdamas nelieki vienas. Pastebėjau, kad dažniausiai ir skęsta neblaivūs, savo jėgas, pervertinę vyrai, moterys – atsargesnės. O vaikai dažniausiai pasiklysta ir į gelbėtojus kreipiasi ieškodami savo mamų.

Kaip leidi savo laisvalaikį?

Dirbdama gelbėtoja net po darbo nesijaučiu pavargusi, turbūt dėl to, kad tai man patinka. Po dviejų darbo dienų dvi turiu laisvas. Ir per tas laisvas dienas, jeigu oras geras, stengiamės su šeima nuvažiuoti prie jūros. Ateinu aplankyti bendradarbių, pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Jūra man niekada neatsibosta.

Turbūt darbe nutinka ir kuriozų…

Kartais aplinkiniai stebisi, kad gelbėtoja – mergina, tarsi galvodami, jog išgelbėti tikrai nesugebėčiau, bet ir komplimentų išgirstu. Tenka ir krūmuose besislapstančius „stebėtojus“ išvaikyti. Gaila, neteko pamatyti įžymybių, bet dirbau tik pirmą vasarą. O šiaip pasidalijame įspūdžiais su gelbėtojais iš kitų pliažų, pajuokaujam, kai paplūdimiuose atpažįstamas koks politikas ar muzikantas.

Ką veiksi kai baigsis vasaros sezonas?

Turiu mažametį sūnų, tad jam skirsiu savo laiką. Vėliau ieškosiu darbo. Nemanau, kad bus labai sunku. O kitą vasarą vėl noriu sugrįžti į paplūdimį. Čia jaučiuosi savo vietoje.

Lina Paulauskaitė

„Vakarų ekspresas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.