Palmira Martinkienė buvo arti skaitytojų kaip niekas kitas: į šios žurnalistės rankas patekdavo visi į redakciją plaukdavę laiškai, o gatvėje susitikę nuolatiniai rašinėtojai puldavo su ja glėbesčiuotis ir net bučiuotis, dovanojo saldainius… Nors dabar Palmira dirba atstove spaudai Klaipėdos apygardos prokuratūroje, ištikimiausieji skaitytojai jos iki šiol nepamiršta.
Prisimeni savo pirmąją dieną „Vakarų ekspreso” redakcijoje?
Labai gerai prisimenu. Kai tik „Vakarų ekspresas” atsirado, aš labai norėjau jame dirbti. Buvau baigusi žurnalistiką, bet sovietmečiu ilgą laiką nedirbau. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad iš pradžių į „Ekspresą” ateiti negalėjau, metus dirbau laikraštyje Palangoje. O kai jį panaikino, pati atėjau pas redaktorių Gintarą Tomkų ir pasakiau – noriu pas jus dirbti.
Ir buvai su džiaugsmu sutikta.
Taip – redaktoriui labai patiko, kad aš norėjau rašyti politikos temomis. Tais laikais apie politiką nenorėjo rašyti niekas. Buvo 1993 metai, visa Lietuva dar buvo susiskaldžiusi – į kairiuosius ir į dešiniuosius.
O kaip aš pati jaučiausi? Nelabai jaukiai. Nes iš pradžių kolektyvas į mane žiūrėjo gana skeptiškai. Tačiau neilgai, nes taip susiklostė, kad 1993-iųjų pradžioje prasidėjo prezidento rinkimų, kuriuose balotiravosi Stasys Lozoraitis, kampanija, ir aš visa galva puoliau į tą terpę: rašiau iš rinkiminių kampanijų, susitikimų, susipažinau su visais politikais, tarp jų – ir Valdu Adamkumi, kuris buvo S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovas. Tad pradėjau labai geru laiku ir, manau, savo darbu kolegoms įrodžiau, kad galiu su jais dirbti.
Man buvo labai svarbu, kad galėjau rašyti, ką noriu. Viena iš priežasčių, kodėl buvau pasitraukusi iš žurnalistikos sovietmečiu, ir buvo tai, kad man nurodydavo, ką aš turiu daryti.
Tačiau aš nemanau, kad mano stipriausia pusė buvo reporterės darbas. Po kiek laiko pradėjau rengti nuomonių puslapį, kuriam rašydavau komentarus, turėjau ir kitų komentatorių būrį. Manau, kad būtent komentarus rašyti man sekėsi geriausiai. Jie skaitytojams patikdavo, sulaukdavau skambučių, padėkų. Žinojau, kad yra žmonių, kurie visada laukdavo mano komentarų, o jei pasigesdavo, skambindavo paklausti: „Kodėl nėra? Kodėl neberašai?”
Tačiau rašei ne tik komentarus ir apie politiką – kai buvai skaitytojų laiškų tvarkytoja, jie tave tiesiog užversdavo savo bėdomis!
Taip, aš iki šiol pusę miesto pažįstu iš tų laikų… Redakcija buvo gyvas nervas: rašėme apie įvairiausius, galbūt dabar net ir juokingai atrodančius žmonių rūpesčius. Skaitytojai buvo pasinėrę ir į politines aistras. Buvo toks Vytautas Lupeika, labai aktyvus žmogus, patrumpindavau jo laiškelį, dar šalia įdėdavau, pavyzdžiui, ponios Giedraitienės ir kokios Rasos Norkutės laiškus. Šie laiškai būdavo skirtingi, bet labai gyvi ir žinau, kad skaitytojams tai labai patiko. Kai išėjau iš „Ekspreso”, kai kurie net po kiek laiko susitikę mane skundėsi: „Gaila, kad jūsų nebėra redakcijoje – mūsų laiškų nebespausdina…”.
Kiti kolegos turbūt užjausdavo – kiek kantrybės čia reikėjo turėti…
Tikrai, visokių žmonių būdavo, ir kartais tas bendravimas nualindavo. Būdavo itin aktyvių… Tapdavau jų drauge, susitikę mane tempdavo už skvernų, glėbesčiuodavo, dėkodavo. Beje, kai kurie iki šiol mane persekioja.
Koks ten kuriozas buvo nutikęs su tavo pavarde?
Kai atėjau dirbti į „Ekspresą”, pusė miesto valdininkų ir kitų žmonių kažkodėl įsivaizdavo, kad aš esu Prano Martinkaus, ilgai dirbusio kitame – „Klaipėdos” laikraštyje ir buvusio tikru jo patriarchu, žmona. Netgi pradėjo sklisti gandai, kad aš esu jo antroji žmona, – juokiasi. – Klausdavo manęs: „Tu Prano Martinkaus žmona?” O aš atsakydavau: „O taip! Bet ne to”. Mat mano vyras taip pat Pranas Martinkus, tik jis jokių sąsajų su žurnalistika neturi. Vieni suprasdavo, kiti – ne. Iš pradžių tai man keldavo juoką, bet galų gale ėmė trukdyti, ir aš vieną dieną kreipiausi į mūsų laikraščio „Bulvarą” rengusį Gintarą Vaičekauską: „Klausyk, man jau atsibodo – parašysiu tau į „Bulvarą”. Taip ir parašiau: „Informuojame, kad Palmira Martinkienė yra Prano Martinkaus, bet ne to, žmona…”.
Ar tu irgi buvai iš tų, kuriems taip nesinorėdavo skirtis su kolektyvu, kad darbe užsisėdėdavo iki vėlumos?
Taip, visi išeidavome iš redakcijos 23 valandą ir tai atrodė visiškai normalu. Net nesinorėdavo eiti namo! Tokia buvo atmosfera.
Tik nesakyk, kad visą tą laiką dirbdavote!
Visko būdavo, – mįslingai nusijuokia. – Bet dirbome tikrai daug, nepaisant to, kad tais laikais net kompiuterių nebūdavo. Rašydavome ranka, o rinkėjos spausdino. Vėliau, kai kompiuteriai atsirado, visoje redakcijoje teturėjome vieną ir juo mokėjo dirbti tik Vida Bortelienė…
Buvome tikri savo darbo ir savo laikraščio entuziastai. Ir kolektyvas buvo labai draugiškas. Būdavo „pasikandžiojimų”, bet jie niekada nebuvo piktybiniai. Kiek žinau, kituose kolektyvuose yra didelė konkurencija ir pavydas, bet pas mus to tikrai nebuvo. To pavydo gal ir buvo šiek tiek, bet aš jį vadinu baltu pavydu. Visi būdavo už kolektyvą, už laikraštį, o apie konkurenciją net nebuvo kalbos. Man atrodo, kad „Eksprese” ir dabar ta dvasia yra išlikusi. Mūsų redakcija buvo fenomenali: kolegos buvo labai draugiški vieni kitiems, nors visi buvo tikros asmenybės. Tarkim, tas pats G. Vaičekauskas, kuris į mane „špilkutes” mėtydavo gana ilgai, nors aš dėl to visiškai nepykstu, V. Bortelienė, Šarūnas Pučinskas, Kristina Lotužytė ir kiti – visi jie buvo labai įdomūs žmonės. Galvoju, kad toks kolektyvas labai ilgai išsilaikyti negalėjo – jo subyrėjimas buvo užprogramuotas.
Koks tuomet buvo pats laikraštis?
Kiekvienam laikmečiui – ir atitinkamas laikraštis. Be abejo, jis buvo kitoks nei dabar. Tačiau visada, kai žmonės šneka „mūsų laikais buvo geriau”, atsakau: „Nekalbėk taip, nesąmonė, tu pasenai”.
Tam tikri pliusai buvo mūsų laikais, kiti pliusai yra ir dabar. Ko galbūt neteko dabartinis laikraštis: kaip jau sakiau, „Vakarų eksprese” buvo daug asmenybių, kiekvienas žurnalistas turėjo savo stilių, savo požiūrį, ir tai atsispindėdavo. Dabar vyrauja nuomonė, kad žurnalisto braižo neturi būti, bet vis dėlto tai nėra teisinga, užsienio žurnalistikoje šito nėra. Nežinau, kas tą niveliaciją sugalvojo. Žmogus, kuris rašo kitaip nei visi, man atrodo vertybė. Nesinorėtų, kad „Vakarų ekspresas” prarastų savo išskirtinumą.
Be to, pasigendu laikraščiuose vieno žanro, kurio dabar niekas nenaudoja, nes tai sunku fiziškai, techniškai ir visaip kitaip – apskritojo stalo diskusijų. Sukviesdavau, sakykim, po tris skirtingų pakraipų politikus, parinkdavau aktualią temą ir įjungdavau diktofoną. Leisdavau jiems „kautis”. Tai trukdavo tris keturias valandas, tada išsirinkdavau, kas įdomiausia, sudėliodavau, kad atrodytų aštru, ir išspausdindavome. Tai buvo juodas darbas ir redaktorius mane labai gyrė už tai.
Tavo išėjimas dirbti į prokuratūrą daug kam buvo netikėtas. Ar tai reiškia, kad nusivylei žurnalistika?
Negalėčiau šitaip pasakyti, bet jei paklaustum apie šių dienų žurnalistiką – taip, joje man daug kas nepatinka. Labiausiai – sensacijų darymas iš nieko. Nesakau, kad „Vakarų ekspresas” eina tuo keliu, o jei ir eina, tai labai nežymiai, palyginti su kai kuriais kitais laikraščiais.
Mano išėjimas buvo natūralus. Specialiai kito darbo neieškojau – man tiesiog pasiūlė. Norėjau išbandyti save naujoje srityje, tad sutikau, nors net nežinojau, kad reikės dalyvauti konkurse – teko laimėti prieš tris ar keturis vyrus. Prokuratūroje jau dirbu tiek pat, kiek dirbau ir „Vakarų eksprese”. Tačiau nuo žurnalistikos aš nelabai nutolau, nes pagal darbo pobūdį esu priversta kasdien bendrauti su žurnalistais, žinau, kuo jie gyvena, o adrenalino gaunu, kai vienu metu visiems žurnalistams reikia informacijos, kurios prokurorai pagal įstatymus neleidžia skelbti. Tada tenka ir diplomatinius, ir žurnalistinius gebėjimus panaudoti…
Ant tavo darbo stalo nematau naujausio „Vakarų ekspreso” numerio…
Ant stalo nėra, bet kabinete tikrai turiu – skaitau kiekvieną dieną.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”