Keliose aukštosiose mokyklose dėstytojaujantys profesoriai dėl per didelio pedagoginio darbo krūvio apleidžia mokslinį, taikomąjį darbą ir praranda kvalifikaciją, teigia Vilniaus universiteto prorektorius, akademikas Juozas Vidmantis Vaitkus.
„Vilniaus universitete studentų daug, todėl dėstytojams nesunkiai suformuojame didelį pedagoginio darbo krūvį. Vis dėlto universitete atlyginimai nepakankami, todėl profesūra ieško papildomo uždarbio kitose aukštosiose mokyklose ir tuo būdu pati save perkrauna”, – sakė prorektorius.
Akademiko J. V. Vaitkaus nuomone, dėstytojo kvalifikacija priklauso nuo to, kiek jis įsitraukęs į tarptautinę mokslinę veiklą: „Jei nedirbi mokslinio darbo, gal šiandien dar esi pakankamai gero lygio dėstytojas, tačiau po kelerių metų būsi nebe savo srities profesionalas, o diletantas”.
Per kelias aukštąsias mokyklas lakstančius dėstytojus universitetas pakeistų kitais, tačiau neturi iš ko rinktis.
Pasak prorektoriaus, didžiausias profesūros trūkumas juntamas socialiniuose moksluose, mat šioje srityje dirbantys dėstytojai paklausūs įvairiuose universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose.
Akademiko nuomone, Lietuvoje dar nesuvoktas tikrasis profesoriaus ir docento darbas.
„Profesorius ar docentas aplink save turėtų kurti tam tikrą mokslinio darbo atmosferą, į praktinius užsiėmimus įtraukti studentus, aktyviai su jais diskutuoti, tartis, svarstyti problemas”, – teigė Vilniaus universiteto prorektorius, pabrėždamas, jog taip dirbant profesoriauti įmanoma tik vienoje mokslo įstaigoje.
Kalbintų dėstytojų teigimu, gaunant kuklų atlyginimą kurti „mokslinio darbo atmosferą” – prabanga. Jauniems, perspektyviems specialistams privačios struktūros siūlo daug didesnius atlyginimus, todėl dirbti universitetuose pasilieka vienetai.
Pasak J. V. Vaitkaus, valstybės tarnyboje atlyginimai taip pat daug didesni nei universitetuose. Jo žodžiais, keliais litas kilstelėtas darbo užmokestis dėstytojų stygiaus problemos neišspręs.
Akademiko nuomone, universitetuose atlyginimai turi būti padidinti tiek, kad dėstytojų darbo vietos būtų patrauklios perspektyviam jaunimui, antraip ateityje kvalifikuotų dėstytojų stygius bus dar didesnis.
Po ilgų diskusijų nuo šių metų rugsėjo Vilniaus universitete nutarta atsisakyti garbaus amžiaus profesūros. Tačiau vasarą į užtarnautą poilsį iškilmingai išlydėti tik trys dėstytojai. Kiti paprašyti pasilikti, nes jiems nerasta pamainos.
Pagal Aukštojo mokslo įstatymą, dėstytojais galima dirbti iki 65 metų amžiaus. Iki 3 metų ir tiek pat pakartotinai pratęsti dėstytojo karjerą gali universiteto rektorius.
2004 metų duomenimis, vyresnių nei 65 metų profesorių Vilniaus universitete buvo apie 17 proc., tokio pat amžiaus docentų – 8,7 proc.
Daugiausiai profesorių ir docentų yra tarp 50 ir 59 metų amžiaus žmonių, mažiausiai – vos 2 proc. profesorių ir 3,5 proc. docentų – tarp 30-39 metų dėstytojų.
Prieš mokslo metų pradžią Vilniaus universitete diskutuojama ne tik apie profesūrą – sprendžiamos problemos, susijusios su gerokai padidėjusiu studentų skaičiumi.
Nuo rugsėjo mėnesio didžiausioje Lietuvos aukštojoje mokykloje studijuos net 25 tūkst. jaunuolių – tūkstančiu daugiau nei pernai.
„Nebedidinti studentų skaičiaus užsibrėžėme prieš porą metų. Tačiau 2006-aisiais jis dar šiek tiek kils, nes turime vykdyti Vyriausybės užsakymą parengti tam tikrą skaičių paklausių sričių specialistų”, – aiškino Vilniaus universiteto prorektorius.
Dėl didelio studentų skaičiaus kai kuriems fakultetams kyla sunkumų organizuoti mokymo procesą – auditorijos ir ypač laboratorijos užimtos nuo 8 valandos ryto iki 21 valandos vakaro, o sudarant paskaitų tvarkaraščius nepavyks išvengti „langų”.
2005-08-30 16:27