Didžiausio Lietuvoje komercinio SEB Vilniaus banko analitikų atliktas tyrimas rodo, kad – priešingai teorijai – Lietuvoje ir daugelyje kitų naujų ES narių investicijų kiekis kol kas neturėjo lemiamos įtakos gyvenimo lygio ir darbo našumo augimo spartai. Palyginti su kitomis šalimis ES naujokėmis, Lietuva ir šiandien mažiausiai išnaudoja pramonės gamybos pajėgumus, todėl esminė prielaida tvariai ekonomikos plėtrai užtikrinti artimiausioje ateityje bus ne tiek investicijų apimtis, kiek jų kokybė.
Lietuva 1995-2004 m. bendrajam pagrindiniam kapitalui formuoti vidutiniškai išleido tik apie penktadalį BVP, tačiau nepaisant to, pagal gyvenimo lygio kilimo tempą buvo tarp lyderių ir beveik neatsiliko nuo Estijos (pastaroji vienintelė iš ES naujokių išsiskyrė santykinai dideliu fizinio kapitalo išlaidų rodikliu ir didžiausiu gyvenimo lygio šuoliu nuo 1995-ųjų iki 2004-ųjų). Tuo tarpu Slovakija ir Čekija, skyrusios santykinai daug investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą, nesulaukė spartaus gyvenimo lygio pagerėjimo.
Kaip rodo SEB Vilniaus banko analitikų tyrimas, investicijos kol kas ne itin paveikė ir darbo našumo augimą: pavyzdžiui, Lietuvoje, kur investicijos buvo santykinai menkos, darbo našumas 1995-2004 m. ūgtelėjo daugiausiai iš visų ES naujokių – net 19 proc. punktų; tuo tarpu Slovakijoje, kuri pagal bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidas buvo lyderė, darbo našumas paaugo vos 13 procentinių punktų.
Tai, kad didelės investicijos į fizinį kapitalą ES naujokėse pastaruosius dešimt metų nebūtinai lėmė spartesnius gyvenimo lygio ir darbo našumo kilimo tempus, SEB Vilniaus banko makroekonomikos ekspertai aiškina visų pirma skirtingu iš planinės ekonomikos „paveldėto” fizinio kapitalo kiekiu, kurį netiesiogiai atspindi gamybos pajėgumų išnaudojimo mastas. Antai Lietuvoje prieš dešimt metų ir dabar pramonės gamybos pajėgumai išnaudojami mažiausiai, o tai reiškia, kad, palyginti su kitomis ES naujokėmis, mūsų šalies poreikis investicijoms išlieka menkas.
„Kita priežastis – investicijų kokybė: kuo daugiau investuojama į modernią gamybos įrangą, tuo didesnės teigiamos įtakos tai turi ekonominei plėtrai, ir atvirkščiai – net ir didelės investicijos į neperspektyvias gamybos priemones situacijos negerina. Be to, investicijų poreikį tam tikroje šalyje lemia ir jos ūkio struktūra: šalyse, kur pramonės šakų svarba yra didesnė, fizinio kapitalo poreikis turėtų būti santykinai didesnis”, – sakė SEB Vilniaus banko vyriausioji analitikė Algė Budrytė.
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2005 m. ketvirtį bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidos sudarė beveik 2,7 mlrd. litų ir, palyginti su pirmuoju praėjusių metų ketvirčiu, išaugo beveik tiek pat, kiek ir nominalusis BVP (11,6 proc.). Kita vertus, šių rodiklių pokyčiai palyginamosiomis kainomis, atitinkamai 8,8 proc. ir 5,7 proc., byloja apie pakankamai spartų investicinį procesą.
Remiantis analitikų prognozėmis, Lietuvoje bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas šiais metais turėtų augti sparčiau nei kitose Baltijos valstybėse, nes investicinio ciklas mūsų šalyje atsilieka nuo artimiausių kaimynių. A. Budrytės teigimu, materialines investicijas skatins palankios finansavimo sąlygos, lemiančios didesnį fizinio kapitalo patrauklumą darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių atžvilgiu, taip pat ES finansinė parama. „Tai, kad artimiausiu metu investicinis procesas išliks aktyvus rodo ir ambicingi daugelio įmonių plėtros planai bei jų poreikis išlaikyti konkurencingumą kintančioje verslo aplinkoje”, – teigė A. Budrytė. Šie investicijas skatinantys veiksniai turėtų kompensuoti stabdančiuosius – didesnį pelno apmokestinimą nuo 2006 m., dėl didėjančių gamybos sąnaudų galintį sumažėti įmonių pelną bei, palyginti su kitomis ES šalimis naujokėmis, tebeesančią didžiausią fizinio kapitalo apimtį Lietuvoje.
SEB Vilniaus bankas