Profesionalumu Europą gluminantys senovinių automobilių restauratoriai Lietuvoje kuria unikalią keturračių kolekciją
Praėjusį savaitgalį Lietuvoje surengtas tradicinis senovinių automobilių ralis „Vilnius – Trakai – Vilnius” ir retro šventė privertė aikčioti iš nuostabos visus bent šiek tiek besidominčius technikos istorija. Tarp Vilniaus centre išrikiuotų antikvarinių mašinų spindėjo „Rolls Royce Phantom II Murphy” – vienas iš dviejų 1931-aisiais pagamintų ir išlikusių inžinerinės minties perlų. Toje pat ekspozicijoje buvo ir vienetinis „vardinius” kėbulus prabangiems tarpukario automobiliams gaminusios firmos „Erdmann & Rossi” kūrinys „Mercedes Benz 500K”, surinktas 1934-aisiais. Dar – vienas iš keturių 1961-1964 metais pagamintų (išlikę tėra trys) „ZIL 111D”. Be šio, vilniečiams parodytas 6 metrų ilgio sovietinio valdžios Olimpo veikėjams skirtas kabrioletas, dar vienas yra saugomas kažkur Maskvoje, o trečiuoju naudojasi Fidelis Kastro…
Stebuklas Metalo gatvėje
Kai kurie ekspertai, komentuodami šį reginį, prisipažino net neįtarę, jog Lietuvoje gali būti tokių unikalių, turinčių itin intriguojančias istorijas, mašinų. Antai didysis „ZIL 111D”, atitinkantis visus aukščiausios klasės reprezentaciniam automobiliui keliamus reikalavimus, buvo skirtas pirmiesiems SSRS šulams vežioti. Vyresnės kartos žmonės neabejotinai prisimena pompastiškus paradus Maskvos Raudonojoje aikštėje, kai gegužės 9-osios proga ginkluotųjų pajėgų vadas apvažiuodavo rikiuotę ir raportuodavo partijos viršūnėlei apie „revoliucijos idealų gynybą”… Septynvietis kabrioletas turi 6 litrų darbo tūrio, V8 tipo variklį, išvystantį 220 AG pajėgumą ir viso labo dviejų pakopų automatinę pavarų dėžę. Nepaisant to, 2450 kilogramų sveriantis, 29 litrus kuro 100 kilometrų kelio sunaudojantis monstras nesunkiai pasiekia 170 km/val. greitį.
Žinovų teigimu, šį privačioje Sauliaus Karoso automobilių kolekcijoje esantį keturratį savo laiku SSRS komunistų partijos lyderis Leonidas Brežnevas padovanojo pirmajam Čekoslovakijos kosmonautui Vaclavui Remekui už sėkmingą skrydį į kosmosą. Tačiau vietinė partijos grietinėlė jį nusavino ir pradėjo naudoti savo reikmėms. Po komunistinio režimo žlugimo kabrioletas pateko į kolekcininkų rankas. o po keleto pirkimo ir pardavimo operacijų atsidūrė Lietuvoje.
Čia pat yra ir dar vienas beveik trimis dešimtmečiais jaunesnis ratuotas sovietinės valdžios galios ir neliečiamumo simbolis – „ZIL 41047”. 1990-aisiais vienas didžiausių kada nors Rusijoje sukonstruotų automobilių tiesiog glumina savo techninėmis charakteristikomis. 7,7 litro darbo tūrio, V8 tipo variklis išvysto 315 AG pajėgumą ir gali įsibėgėti iki 100 km/val. viso labo per 13 sekundžių nuo starto. Turint galvoje, kad 6340 mm ilgio gigantas sveria 3600 kilogramus, tai iš tiesų pavydėtinas rezultatas. Kai kurių specialistų teigimu, „ZIL 41047”, pastatytas į vieną gretą su pačiais prabangiausiais pasaulio automobiliais, tokioms legendoms kaip „Lincoln”, „Cadillac” ar netgi „Rolls Royce” mestų šešėlį.
Žinoma, to nepasakysi apie bene patį įspūdingiausią Sauliaus Karoso kolekcijos eksponatą – „Rolls Royce Phantom II Murphy”. Netgi numojus ranka į tai, kad šis modelis yra vienas iš dviejų automobilių, išvydusių dienos šviesą, kabrioletas pritrenkia kai kuriais techniniais sprendimais. Tarkim, neišlipant iš automobilio galima atskirai reguliuoti priekinės ir galinės važiuoklės standumą. Radiatoriaus grotelių padėtis čia automatiškai keičiama priklausomai nuo 7,7 l darbo tūrio variklio temperatūros. Vairuotojui suteikta galimybė iš savo darbo vietos reguliuoti degiojo mišinio sudėtį, ankstinti arba vėlinti patį uždegimą (degimo sistema čia dviguba). Dvivietė mašina aprūpinta diskiniais stabdžiais bei kai kuriais kitais agregatais, masiniu tiražu pradėtais gaminti ir į eiliniams mirtingiesiems skirtus automobilius montuoti tik po keleto dešimtmečių.
Įdomu, kad anuomet, kai šis technikos šedevras tik buvo sukonstruotas, jo kaina buvo beveik triskart didesnė už kitų tarpukario metais gamintų limuzinų. Tarkim, jei 12 cilindrų variklį turintį „Packard” buvo galima įsigyti už 6800 dolerių, tai „Rolls Royce Phantom” kaina be mokesčių siekė 19000 dolerių. Tokia kokybės kaina, sakė kompanijos vadovai ir atrodo buvo visiškai teisūs. Į Sauliaus Karoso kolekciją patekęs kabrioletas per visą 70 metų gyvavimo istoriją buvo tik vieną kartą perdažytas. Daugiau jokių remontų…
Auksarankių komanda
Beje, pats unikalios antikvarinių automobilių kolekcijos savininkas Saulius Karosas nėra restauratorius. Investuoti į šią sritį naftos transportavimo ir prekybos versle itin sėkmingai besisukantis buvęs ralistas pradėjo po to, kai 1989-aisiais į jo rankas pateko itin retas „Mercedes Benz 500K” su „Erdmann & Rossi” dirbtuvėse pagamintu vienetiniu kėbulu. Vėliau verslininkas įsigijo retus prieškario metais pagamintus „Tatra-87”, „Aero”, „Praga Picolo”, „Dodge Six”, keletą „Horch” ir „Mercedes Benz”. Be to, jo kolekcijoje yra 34 itin reti rusiški automobiliai, pradedant pačiu pirmuoju serijiniu „Gaz-A” ir baigiant jau minėtu „ZIL 41047”.
Kiek visa tai kainuoja? Tikslaus atsakymo šį klausimą išpešti nepavyko visos porą valandų trukusios ekskursijos po Sauliaus Karoso restauracines dirbtuves metu.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad vienas oldtaimeris (paprastai taip vadinami visi antikvariniai automobiliai) naujam gyvenimui prikeliamas mažiausiai po metų itin kruopštaus darbo.
Kai kurių modelių detalių paieškoms, atkūrimui, gamybai ir montavimui sugaištami mėnesiai. Ir tai su sąlyga, kad meistras visą energiją bei laiką skiria konkrečiam projektui, kad turi reikiamą įrangą. Priešingu atveju prie vieno automobilio plušama ir dešimtmetį”, – apie unikalius Sauliaus Karoso restauracinių dirbtuvių eksponatus pasakojo jų atstovas Mantas Šapoka.
Tiesa, su įranga, kuri per ketvertą veiklos metų buvo sukaupta Sauliaus Karoso restauracinėse dirbtuvėse, daugelį operacijų dabar galima atlikti sąlyginai greitai. Tarkim, čia stovi programuojamos gręžimo, tekinimo, frezavimo ir šlifavimo staklės, presai, pačių dirbtuvių meistrų pasigaminta metalo tempimo, valcavimo ir pan. įranga bei stendai, kuriais galima pagaminti praktiškai bet kokią detalę iš metalo, medžio ar gumos. Daugelis procesų kompiuterizuoti, todėl darbai atliekami ypač preciziškai – daugelis antikvarinių automobilių agregatų po restauratorių prisilietimo tampa kokybiškesni, nei buvo nauji.
„Mums pavyko suburti išties labai aukštos prabos profesionalų komandą. Dabar Sauliaus Karoso restauracinėse dirbtuvėse triūsia 12 meistrų, kurie neabejotinai yra vieni geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, savo darbe naudojančių skaitmeninę techniką ir galinčių pagaminti bet kokią detalę. Pamatę, kaip jie dirba ir kokių rezultatų pasiekia, nuoširdžiai nustemba mūsų klientai iš Vokietijos, Suomijos ir kitų Senojo žemyno šalių”, – pasakojo M.Šapoka.
Pašnekovas, pasakodamas apie nerašytas restauratorių taisykles, Europos bei pasaulio restauratorių garbės supratimą, akcentavo, kad nėra kelių rūšių ar lygių restauracijos.
„Restauracija – tai automobilio aukštos kokybės atkūrimas iki gamyklinės būklės, lyg jis ką tik būtų nuriedėjęs nuo konvejerio, o kartais ir geresnės.
Čia nėra kompromisų – „ir taip bus gerai!”, nes tai jau nebe restauracija, o garažinis remontas. Geriau jau iškart tada viską mesti, net nepradėjus”, – aiškino M.Šapoka.
Sauliaus Karoso restauracinėse dirbtuvėse, be pačių automobilių, sukaupta itin turtinga techninės literatūros biblioteka, daugybė priežiūros instrukcijų, brošiūrų, specialių žurnalų bei kitokios informacijos apie senovinius automobilius. Prieš pradedant restauruoti bet kurį antikvarinį modelį mašina būna itin kruopščiai apžiūrima, aprašoma, po to išrenkama. Nuo detalių pašalinami seni dažai, jos valomos smėliasrove. Kėbulo elementai, kuriuos korozija visiškai suniokojo, gaminami iš naujo, po to pagal poreikį chromuojami ar dažomi naudojant šiuolaikines priemones bei technologijas.
Tas pats pasakytina ir apie medines detales. Iki praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio visos automobilių kėbulų firmos, išskyrus keletą, gamino kėbulus pagal senas karietų konstravimo tradicijas – prie medinio karkaso buvo tvirtinami metalo lakštai. Kokybe tokie kėbulai nepasižymėjo, pavyzdžiui, kairiosios durys galėjo būti trumpesnės už dešiniąsias. Daugelis medinio karkaso detalių buvo su kaiščiais, todėl apie tikslumą galima kalbėti tik gerokai įsikarščiavus. Restauratoriai stengiasi nekartoti savo pirmtakų klaidų, todėl medines detales gamina preciziškai tiksliai, pasiekdami naują kokybinį lygį.
Beje, restauruoti ir šiek tiek patobulinti antikvariniai automobiliai be didelio vargo pereina technines apžiūras ir gauna leidimą be apribojimų važinėti bendro naudojimo keliais.
Kolekcininkų virusas
Diskutuodamas apie unikalaus Sauliaus Karoso senovinių automobilių rinkinio vertę ir šio užsiėmimo prasmę, restauratorių gyvenimo užkulisius praskleidęs Mantas Šapoka teigė, jog šį užsiėmimą galima lyginti su antikvarinių meno vertybių kolekcionavimu.
„Skirtumas tik tas, kad garsaus tapytojo drobė įrėminta kabo ant sienos, o antikvarinis automobilis suteikia galimybę pasinerti į visavertį gyvenimą. Europoje kone kas savaitę vyksta tokių automobilių lenktynės, nuo iš tiesų kvapą gniaužiančio lakstymo profesionaliose trasose iki pasivažinėjimo po viduramžių pilis. Čia susirenka itin įdomios asmenybės ir garsenybės, galinčios pasigirti didžiuliais pasiekimais pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse”, – dėstė M.Šapoka.
Jis patikino, kad antikvarinių automobilių reanimavimą galima laikyti ir vykusia investicija. Tarkim, 1939-aisiais pagamintą limuziną „Horch 853” iki restauracijos, bet visiškai sukomplektuotą, galima įsigyti už maždaug 100 tūkst. eurų. Jo atkūrimas gerose dirbtuvėse dar kainuos apie 100 tūkst., bet galiausiai jo kaina bus 400 tūkst. eurų.
Paprastai patys atkakliausi kolekcininkai restauruoti imasi automobilius, kurie turi užsakomus elegantiškus ir labai gražius kėbulus, įdomios konstrukcijos, 8 – 16 cilindrų variklius, būna išleisti nedidelėmis serijomis. Tokie automobiliai elitiniais laikomi dar savo gamybos metais, todėl po keleto dešimtmečių jų kaina siekia kvapą gniaužiančias aukštumas.
„Gaila, kad kol kas didžioji dalis Lietuvos verslininkų lenktyniauja, kuris nusipirks modernesnį, greitesnį, galingesnį ir brangesnį automobilį paklodami šimtus tūkstančių litų. Tačiau jau po metų dvejų, tų mašinų kaina krenta perpus ar netgi daugiau. Tuo tarpu antikvarinių automobilių vertė metams bėgant tik kyla”, – tikino M.Šapoka.
Renaldas Gabartas