Kodėl švietimo reforma netenkina nei moksleivių, nei mokytojų?
Savivaldybių žodis – lemiamas
Audronė Pitrėnienė, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė:
– Švietimo reforma vyksta visame pasaulyje, jos dėsningumai bendri. Dalis žmonių ja visada būna nepatenkinti. Tai iš esmės lemia psichologinis veiksnys – žinome, kaip buvo, bet nežinome, kaip bus. Kad vykstantys pertvarkos procesai nebūtų tokie skaudūs, būtina viena sąlyga: tarp mokyklos, tėvų ir švietimo strategų turi vykti dialogas.
Didžiausia atsakomybė vykdant reformą tenka savivaldybėms, kurios, geriausiai matančios situaciją vietose, privalo priimti optimaliausius sprendimus. Švietimo ir mokslo ministerija ar juo labiau Seimas konkrečiai nenurodys, kurią mokyklą uždaryti, reorganizuoti, o kurią – palikti. Savivaldybių švietimo padalinių rankose – patys svarbiausi reformos svertai. Tačiau joms nesuteikta teisė sprendimus priimti neatsakingai, vienas mokyklas reformuoti, o kitoms daryti išimtis. Tik tardamiesi ir diskutuodami su mokyklų bendruomenėmis nesukelsime jų pykčio, neversime tėvus piketuoti ar dar kaip nors reikšti savo nepasitenkinimą.
Mažėjant mokinių skaičiui stabdyti mokyklų reformą būtų neprotinga. Tinklą pertvarkyti būtina, nes laikyti tuščias klases neekonomiška. Tačiau reikia būti toliaregiškiems ir tai daryti protingai. Daugelis mokyklų, nors ir norėdamos tapti gimnazijomis, nenori išsigryninti į keturmetes – mat bijo, jog joms neužteks mokinių. Žinoma, daug lengviau sukomplektuoti gimnazijos kontingentą „užsiauginus” sau mokinius nuo penktosios klasės. Betgi gimnazijų koncepcija akcentuoja: šios mokyklos negali būti elitinės, jos turi būti prieinamos daugeliui.
Tad nuo pačių gimnazijų priklausys, kaip jos, būdamos keturmetės, išsikovos autoritetą, sugebės pritraukti daugiau mokinių. Pedagogų siūlymas pagrindines mokyklas pavadinti progimnazijomis kol kas svarstomas. Jei Seimas sulauks pakankamai daug pageidavimų, galbūt dėl šių ar kitų Švietimo įstatymo pataisų bus diskutuojama.
Mokiniai kenčia, o mokytojas – bejėgis
Nijolė Bakšienė, Kauno J.Jablonskio gimnazijos tarybos pirmininkė, Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos Kauno skyriaus pirmininkė:
– Naujaisiais mokslo metais mokytojai tikriausiai vėl bus barami už tai, kad užduoda labai daug namų darbų, mokiniams mokymosi krūviai – nepakeliami. Betgi pedagogai nekalti – jiems privalu laikytis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintų mokymosi standartų, vykdyti ugdymo programas. Apie jų tobulinimą niekas negalvoja. Sunkūs valstybiniai egzaminai irgi diktuoja savo sąlygas. Mokytojai, nors ir matydami, jog mokiniai dėl didelio krūvio pervargsta, yra bejėgiai ką nors keisti – jie, bijodami susilaukti priekaištų, jog vaikus prastai išmokė, užduočių „naštos”, deja, sumažinti negali.
Mokyklų tinklo optimizavimas kelia bene daugiausia abejonių, juo bendruomenės labiausiai nepatenkintos. Tai, kad vaikas nuo pirmos iki ketvirtos klasės privalo turėti vieną mokyklą, tarsi visiems aišku. O kad nuo penktos iki dvyliktos klasės mokinys yra blaškomas po kelias mokyklas, patiria daugybę nepatogumų ne tik jis, bet ir tėvai, švietimo strategams atrodo normalus reiškinys.
Neturime teisės vaiko vaikyti po įvairias įstaigas, pažeidinėti jo teisę rinktis patinkančią mokyklą. Švietimo darbuotojų profsąjungos nuostata aiški – mokinys, pradėjęs mokytis penktoje mokyklos klasėje, joje privalo turėti galimybę baigti dvylika klasių. Mokytojas yra atsakingas už savo darbo kokybę, jis turi matyti ne kelerių metų, bet viso mokymosi ciklo darbo rezultatą. Jei gimnazijos pačios nusprendė tapti keturmetės, tegul tokios būna. Tačiau neverskime jų tai daryti prievarta. Konkurencija turi vykti natūraliomis sąlygomis.
Pedagogai prieš mokslo metus lyg ir turėtų džiaugtis padidintais atlyginimais. Deja, ir čia daug kuriozų. Teiginys, jog už papildomą darbą per dieną bus mokamas vienos valandos dydžio atlygis, nieko vertas. Tarkim, pedagogas, išėjęs su mokiniais į kūrybinį konkursą, sugaišta ne vieną ir ne dvi valandas. Kas jam už tai sumokės?
Įstatyme daug painiavos
Darius Trečiakauskas, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas:
– Teisus buvo Seneka sakydamas: „Kai žmogus nežino, į kurį uostą plaukia, jam visi vėjai nepalankūs”. Panašiai jaučiamės stebėdami, kaip Lietuvoje vyksta švietimo reforma. Jos vykdytojams, atrodo, svarbi tik forma – esą „sudėliojus” mokyklas pagal sumanytą formulę, panaikinus vidurines mokyklas ir pristeigus keturmečių gimnazijų, visa kita tarsi įvyks savaime. O juk nepakeitus esmės jokių teigiamų švietimo sistemos pokyčių nebus. To, kas Lietuvoje sukurta per daugelį metų, laužyti nereikėtų. Funkcionuoti puikiausiai gali ir tradicinė vidurinė mokykla, turinti visas dvylika klasių.
Neseniai susikūrusio Tėvų forumo nuomone, būtina tobulinti švietimo reformą reglamentuojančią įstatyminę bazę. Kol kas joje daug prieštaravimų. Švietimo įstatyme teigiama, jog gali būti didelė mokyklų įvairovė, tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentai nurodo visai ką kita. Juo labiau į mokyklų bendruomenių nuomonę nenori įsiklausyti savivaldybės, kurioms svarbu tik ekonominiai rodikliai, už elektrą ar remontą sutaupyti pinigai, o ne vaikų poreikiai.
Kita vertus, mūsų mokiniams dar labai trūksta dvasingumo, kultūringumo, didesnės vertybių orientacijos. Visa tai, be šeimos, turėtų padėti išugdyti, be abejonės, mokytojai. Bet jie užversti begale papildomų darbų, kenčia nuo nuolat didėjančio popierizmo. O ir ne kiekvienas pedagogas sugeba būti mokinių partneriu.
Pasigendame pozityvių naujovių
Živilė Bacevičiūtė, Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos abiturientė, Lietuvos mokinių parlamento Kauno skyriaus pirmininkė:
– Reforma turi ir pliusų, ir minusų. Gerai, kad norima kažką keisti, į mokyklą įnešti naujovių, nes jų mokiniai pasigenda. Tačiau kas iš tikrųjų laukia pertvarkius švietimo sistemą, neaišku ne tik tėvams ar mokiniams, bet ir patiems mokytojams.
Moksleiviams daug kur tenka būti bandomaisiais triušiais, nes nuolat keičiasi reikalavimai, Švietimo ir mokslo ministerijai trūksta stabilumo rengiant ugdymo planus. Niekas nemąsto apie tai, kad mokiniai labai perkrauti pamokomis, be to, sudėtingos mokymo programos. Norėdami gerai pasirengti egzaminams daugelis priversti samdytis korepetitorius. Gerų rezultatų mokykloje mokytojams sunku pasiekti iš dalies todėl, kad klasėje jiems tenka dirbti su 26-30 mokinių.
Mokinių parlamentas įsitikinęs, jog reikia tobulinti ir žinių vertinimo sistemą. Manome, jog kai kurių dalykų testus pasibaigus mokslo metams turėtų laikyti ne tik dešimtokai, bet ir ketvirtokai, šeštokai bei aštuntokai. Nuolat atsiskaitydami už per metus išeitą kursą jie priprastų sistemingai mokytis, nebūtų didelio šoko prieš brandos egzaminus. Dabar daugelis moksleivių mokslus „šturmuoti” pradeda tik vienuoliktoje-dvyliktoje klasėse, o tada likviduoti spragas būna sunku.
* Skaičiai * Faktai * Citatos
* Švietimo ir mokslo ministerijos 2004 m. išleistose „Mokyklų tinklo pertvarkos metodinėse rekomendacijose” būsimas pertvarkos planas išdėstytas 15 etapų iki 2012 metų. Pagrindinės nuostatos – mažinti tuščių mokymosi vietų skaičių ir racionaliau naudoti švietimui skirtas lėšas, sudaryti sąlygas privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumui. Pertvarkyti norima tas mokyklas, kuriose neužpildytas ketvirtadalis ir daugiau patalpų, klasėse yra mažiau mokinių, negu nustatyta „mokinio krepšelio” metodikoje. Kiti „rizikos faktoriai” – jei yra mažai klasių komplektų, antra pamaina, 20 proc. ir daugiau savaitinių privalomųjų dalykų moko ne tos disciplinos specialistai, mažiau negu 20 proc. mokinių, išklausiusių XII klasės programą, renkasi valstybinius brandos egzaminus.
* „Kas galėtų mums pasakyti, kodėl reikia taip negailestingai draskyti senas ir gražias tradicijas turinčias vidurines mokyklas, kelti stresą mokiniams, erzinti jų tėvus ir nuolat nedarbu gąsdinti mokytojus? Suprantama, mokykla taip pat turi keistis, tačiau natūraliai. Jeigu mokiniai ir jų tėvai turi teisę rinktis mokymosi įstaigą, tai tegul ir renkasi. Ten, kur mokinių skaičius sumažės, mokykla savaime užsidarys”, – iš kolektyvinio Alytaus rajono mokytojų laiško.
* „Jau dabar ryškėja tendencija, kad reorganizuotos pagrindinės mokyklos tampa ne dešimtmetės, o aštuonmetės. Tokiose mokyklose į IX-X klases ateina ne tokie motyvuoti moksleiviai, nes turintieji didesnių siekių eis mokytis ten, kur baigs visą vidurinės mokyklos kursą. Kaip ateityje tokiose mokyklose reikės dirbti pedagogams?” – retoriškai klausia Gargždų „Kranto” vidurinės mokyklos direktorius Egidijus Žiedas.
* Rugsėjo 1 d. bendrojo lavinimo mokyklas pradės lankyti per pusę milijono mokinių, iš jų 36 tūkst. pirmokų. Tai keliais tūkstančiais mažiau nei pernai. Visiems pirmokams, kaip ir pernai, bus įteikta Švietimo ir mokslo ministerijos dovana – Pirmoko pasas.
* Mokinių ugdymui skirtas mokinio krepšelis nuo rugsėjo 1 d. padidės beveik šimtu litų ir sieks 1802 Lt. Šiemet daugiau pinigų „mokinio krepšelyje” yra vadovėliams (41,40), mokymo priemonėms (8,28) pirkti, taip pat mokytojų kvalifikacijai tobulinti (24,40 Lt).
* Kad būtų tinkamai suremontuotos visos Kauno mokyklos, reikia 80 – 100 mln. litų: apie 30 mln. langams pakeisti ir maždaug tiek pat – prakiurusiems stogams suremontuoti. Tačiau Savivaldybė per metus mokyklų remontui galėjo skirti tik per 1 mln. litų.
Aldona Kibirkštienė