Neeilinio likimo jonavietė ketina savo išgyvenimus perkelti į poezijos knygą
Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos priverstinių darbų stovyklose gimę, o vėliau Lietuvoje užaugę vaikai su neteisybe kovoja eilėmis. Raiza Užusenienė jau dvejus metus siekia įrodyti, kad nacistinės Vokietijos lageriuose pasaulį išvydę mažyliai yra panašaus likimo, kaip ir gimusieji Sibire, todėl taip pat nukentėjo nuo okupacijos.
„Poezija – vienintelis ginklas ir skydas, kurį turiu”, – įsitikinusi 61-erių metų jonavietė, prieš svarbiausią katalikų šventę Kalėdas pasiryžusi išleisti pirmąjį poezijos rinkinį.
Pasak knygos sudarytojo Mariaus Glinskio, pirmame knygos skyriuje bus 30 ankstyvosios kūrybos eilėraščių, parašytų nuo 1963 m. Antra dalis pavadinta „A Capriccio”, kurioje eiles poetė sudėstė klausydamasi M.K.Čiurlionio, A.Vivaldžio, N.Paganinio ir kitų kompozitorių kūrinių. Trečiojoje dalyje numatyta išspausdinti 12 eilėraščių lietuvių ir vokiečių kalbomis. Knygelė bus iliustruota Volfgango Jahno karpiniais. Tai bus pirmoji tokio pobūdžio poezijos knyga Lietuvoje.
Kaip pasakojo R.Užusenienė, jos mama 1943 m. buvo išvežta į Oranenburgo lagerį. Ten ji susidraugavo su prižiūrėtoju Štefanu. Aplinkiniai stebėjosi abipuse jaunuolių meile, o nustebo dar labiau, kai 1944 m. Potsdamo bažnyčioje jie įregistravo mergaitės Raizos krikštynas.
Kapituliavus Vokietijai, 1945-ųjų rugsėjį moteris su vienerių metų Raiza grįžo į Kauną. Dukters pavardėje pakeitusi vieną raidę ji išvengė kitos tremties. Raizą atidavė į vaikų namus.
Pasak R.Užusenienės, vaikų namuose vienmečiai jos nemėgo dėl „fašistės” etiketės. Moteris prisimena, jog už bausmę plaudama koridorius Raiza dažnai girdėdavo aktų salėje skambant pianiną. Juo grojo Valentinas, kuriam vieninteliam auklėtojos leisdavo prisiliesti prie instrumento.
„Tą vakarą tyčia ilgiau nuo kėdžių valiau dulkes ir klausiau jo atliekamo E.Grygo „Pavasario”, – pasakojo Raiza. – Valentinui pasakiau, kad man patinka jo grojimas, todėl jo kartais paslapčia klausausi. Bet jam buvo įdomiau sužinoti, kodėl mane vadina fašiste”.
Valentinas ramiai išklausė Raizos pasakojimo, o paskui paskambino jos mylimiausią „Pavasarį”. „Nutilus paskutiniams akordams, išgirdau tai, ko nesitikėjau”, – prisimena R.Užusenienė. „Aš ne Valentinas ir ne Lukevičius. Aš – Volfgangas Luks, esu irgi „fašisto” sūnus”, – tada pasakė berniukas. Kaip Raiza sužinojo, vėliau nepritapęs prie gyvenimo Valentinas iš jo pasitraukė savo noru… R.Užusenienė likimo draugui atminti parašė atskirą eilėraštį.
Nuo 1963-iųjų jos stalo stalčiuose susikaupė apie 300 kūrinių. Moteris įsitikinusi, jog pats laikas jai išleisti pirmąją knygelę ir bent tuo pabandyti atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į „vilko vaikais” pramintus žmones, kurių gyvų Lietuvoje likę tik apie 100.
Iki 1943 m. lapkričio priverstiniams darbams į Vokietiją išvežta apie 6 tūkst. moterų. 2003-iųjų gruodį speciali Seimo komisija, vadovaujama parlamentaro Antano Stasiškio, išnagrinėjo R.Užusenienės skundą ir konstatavo, kad Vokietijoje gimusiems vaikams valstybė nepagrįstai nepaskiria nukentėjusių nuo okupacijos asmenų valstybinių pensijų. „Sodros” teigimu, asmenys, kurie gimė jų tėvams būnant priverstiniuose darbuose, teisę į šią pensiją turi tik tuo atveju, jei jie gimė ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo motinos išvežimo dienos. R.Užusenienė gimė po 18 mėnesių nuo jos motinos įkalinimo pradžios. Šią neteisybę pripažįsta ir Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimo centras. R.Užusenienei yra suteiktas nukentėjusio nuo okupacijos asmens statusas.
Rūta Kanopkaitė