Garsiam medžio drožėjui Antanui Jusevičiui Liaudies buities muziejus Rumšiškėse vasarą – ir namai, ir kūrybinė dirbtuvė
2004-2005 metais gavęs individualią valstybės stipendiją, skulptorius baigia įgyvendinti savo projektą – liaudiškų skulptūrų kompleksą muziejaus teritorijoje esančiame beržynėlyje. Praėjusią savaitę čia nusileido keturi angelai, supantys Dievo Motinos statulą su Nukryžiuotuoju ant kelių. Angelų kaimynystėje linksmiau jausis ir skulptoriaus bendravardis šventas Antanas su mergele ant rankos. „Šitą šventąjį žmonės laikė ne tik vaikų, bet ir mergelių globėju – savo širdies reikalus jos patikėdavo būtent jam”, – šypsosi A.Jusevičius.
Iškalbingos kaip medinės knygos
Penkių lauko skulptūrų ansamblis – menininko kūrybinė ataskaita už stipendiją. Jis bus perduotas muziejui ir pasakos lankytojams apie lietuvišką tradiciją į kraštovaizdį įlieti „medinius stebuklus”.
Skulptoriaus išdrožti angelai valstietiškai apdairūs – jie virš savo galvų laiko išskleistus skardinius skėčius. „Todėl, kad čia Lietuva, čia lietūs lyja. Skėtis apsaugos skulptūras nuo drėgmės”, – sako menininkas, kurį drąsiai galima pavadinti tikru medžio burtininku. Jis išdrožia ne tik liaudiško stiliaus skulptūrėles, bet ir sudėtingas daugiafigūres kompozicijas, stebinančias minties aštrumu ir gelme, formos taiklumu, preciziška technika.
Pirmuosius meno „universitetus” A.Jusevičius sakosi išėjęs… bažnyčiose: „Drožyba ėmiau domėtis gal 1980 metais. Dirbau pas Tėvą Stanislovą, kunigą Ričardą Mikutavičių, kitų bažnyčių klebonus. Atnaujindavau statulas, altorių detales. Paskui ryžausi imtis įgyvendinti ir tai, kas gimsta mano paties galvoje. Pirmieji darbai buvo su religine tematika. Vėliau panorau išreikšti savo skulptūrose filosofines mintis, o kad žiūrovui nebūtų nuobodu – „pasūdyti” jas humoru, sarkazmu”.
Rodydamas Atgimimo laikais pieštą primityvistinį Gorbačiovo, skaitančio laikraštį, portretą Antanas Jusevičius prisipažįsta vienu laiku ir tapęs. Tačiau vis dėlto medis – geriausia pažįstama ir suvaldoma medžiaga. Jis jam – kaip rašytojui popieriaus lapas. Skulptoriaus kūriniai kartais primena būtent medyje iškaltą romaną, pjesę, komediją ar alegoriją – tiek daug juose poteksčių, grotesko, aliuzijų.
Prizai, pagundos ir… katinai
Antano Jusevičiaus meistriškumo pripažinimą paliudija daugybė apdovanojimų. Šiemet Vasario 16 dieną tradicinėje dailės parodoje „Geriausias metų kūrinys” jis tapo laureatu – lankytojai daugiausia balsų atidavė jo kompozicijai „Koncerto chorui, orkestrui ir kaimo kapelai generalinės repeticijos pabaiga”.
Plačiau garsėti skulptorius pradėjo po 1994-ųjų, kai tapo Pauliaus Galaunės premijos, skiriamos už ryškiausius tautodailės kūrinius, laureatu. Dar po dvejų metų jis – Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso laureatas. 1998 metais, gavęs valstybės stipendiją, Antanas Jusevičius sukūrė skulptūrinę kompoziciją „Ilgas vingiuotas kelias nuobodus”, eksponuojamą muziejuje. Eilių eilės kaip du vandens lašai panašių, panašiu žingsniu marširuojančių žmogystų sukelia daugybę minčių. Kam apie totalitarizmą, kam apie Seimą… Skulptorius sako, kad daliai savo darbų yra sukūręs ir eiliuotus aprašymus, kuriuose išdėsto kūrybinį sumanymą. Tačiau žiūrovo valia – kūrinio idėją iššifruoti pačiam. Pagal tai, kaip jis supranta gyvenimą.
„Man nesinori pardavinėti savo darbų. Gaila. Tiesa, visai neseniai padariau Arlekino skulptūrą vienam Vokietijos miesteliui. Beveik veltui. Kodėl savo miesteliams jų nedarau? Tai kad neprašė”, – sako Antanas.
Jis prisipažįsta norįs savo darbus palikti neišbarstytus. „Nors pirkėjų neatsiginu – vokiečių, žydų, amerikonų, kurie pasišovę visą mano dirbtuvę nupirkti, didelių darbų jau seniai neparduodu. Galiu lengva širdimi išleisti iš rankų tik kokį medinį katiną, kaip suvenyrą išdrožtą per pusdienį”, – prasitaria skulptorius.
Beje, dryžuotų chuliganiškų katinų atsiradimas susijęs su… M.Gorkio kino studijos užsakymu. „Jiems drožiau medinį katiną, šachmatus, angelus, dvi arklio galvas, kurių reikėjo pagal scenarijų. Kai kas pateko ir į sumontuotą filmą. Tik labai supykau, kai režisierius tuos angelus nupjovė – kažkodėl taip jam prireikė”, – pasakoja Antanas.
Beržynėlis – pagrindinė kūrybos aikštelė
Antanas Jusevičius savo sukurtų darbų ekspoziciją yra įrengęs dirbtuvėlėje muziejaus miestelyje. Tačiau čia ir dirbti, ir su lankytojais bendrauti ankštoka. Šią vasarą Antaną dažniau galima rasti beržynėlyje, kur jau stovi pagal projektą „Gyvosios tradicijos tęstinumo populiarinimas Lietuvos liaudies buities muziejuje” sukurtosios skulptūros.
„Kas rytą šiame beržynėlyje mes prisirenkame… baravykų. Šita vietelė nuo seno garsėjo grybingumu tarp rumšiškėnų”, – atskleidė paslaptį Raimonda Jusevičienė, prasitardama, kad nuo kiekvieną dieną mažame kambarėlyje džiovinamų grybų aromato jai net galvą įsiskaudėjo. Skulptoriaus sūnūs Jurgis ir Ignas gamtos prieglobstyje jaučiasi kaip žuvys vandenyje – nepalyginsi kaimiškos vasaros malonumų ir gyvenimo daugiabutyje Šilainiuose…
Beržynėlyje esantis senas prekybos paviljonas tapo skulptoriaus pagrindine dirbtuve. Čia ir lankytojai gali gyvai stebėti drožybos amatą, bendrauti su įvairiausią medieną – liepą, ąžuolą, eglę, pušį kalbinančiu Antanu Jusevičium. Čia erdvu jo minčių skrydžiui ir kirvio mostui. Skulptūroms irgi saugiau, kai jų autorius nuolat sukasi netoliese. Gaila, bet iš nuošalesnių muziejaus vietų jos neretai pavagiamos, tenka vėl atkurti, atstatyti.
Rūta Kanopkaitė
Rumšiškėse buvome bitininkų šventėje-ir toks netikėtas atradimas buvo Antano Jusevičiaus kūriniai,o dar ir jis pats mus pakalbino,išvydęs iš susižavėjimo švytinčius mūsų veidus,tai tą dieną bitininkystę pamiršom.