Grindinio paslaptis liko neišaiškinta

Neįprasto grindinio istorija prasidėjo 1937 metais, kai fermeris iš Betlmesos gyvenvietės (JAV) Tomas Kenis nutarė savo kieme pasistatyti tualeto būdelę. Jam teko pakeisti savo ketinimus, kai 3 metrų gylyje jis aptiko kietą plytų grindinį. Vietoj išvietės Tomas nusprendė įsirengti rūsį su senovinių plytų grindiniu.

Pakvietė ekspertus

Susidomėjęs neįtikėtinu radiniu, T. Kenis pasikvietė ekspertus iš Grenvalio. Atvykusi delegacija ištyrė grindinį ir nusprendė, jog „nėra nė menkiausios abejonės, kad tai priešistorinės civilizacijos darbas”. Apie tai 1937 metų balandžio 3 dieną rašė „The Daily Sentinel”.

Žinia apie šį radinį plačiai pasklido po JAV. Todėl Denverio archeologai surengė ekspediciją į radinio vietą. Jie ištyrė, kad grindinys buvo paklotas maždaug prieš 25-80 tūkstančių metų.

Dešimtmečiai dvejonių

Denverio archeologai kreipėsi į Londono archeologijos draugiją, o ši į Betlmesą atsiuntė egiptologą. Dideliam kai kurių ekspertų nusivylimui, šis pareiškė, kad grindinys yra natūralus geologinis darinys. Nuo tada ištisus 7 dešimtmečius abi grindinio kilmės versijos turėjo savo šalininkų. Nė viena iš jų nebuvo visiškai patvirtinta, kol Vakarų tyrimų komanda nesiėmė darbo. Ilgus metus vietos archeologai svajojo kruopščiai ištirti grindinį ir nustatyti jo kilmę.

Komandą sudarė keli teisminio tyrimo veteranai, istorijos muziejaus kuratorius Deividas Beilis ir Mikroskopijos centro Mesoje direktorius Rikas Dudžėjus. Komanda atidengė 13×13 metrų aikštelę ir pasiekė abu aikštelės kraštus.

Priminė šokių aikštelę

Ekskavatoriumi mokslininkai iškasė 2 tūkstančius kubinių metrų žemės ir akmenų, ten atridentų slenkančių ledynų, kol atidengė visą priešistorinį grindinį. Geologo Džo Fendricho žodžiais, „grindinys atrodė kaip šokių aikštelė”. Tačiau Fendricho nuomone, kadaise grindinys buvo atviras gamtos stichijoms, kurios jį taip nupoliravo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai iš tiesų yra žmogaus rankų darbo kūrinys. Tačiau kruopščiau jį ištyrus pasirodė, kad aikštelė tėra didžiulės uolienų atodangos dalis, kurią Džo Fendrichas tikisi ištirti geriau.

Suformavo gamtos sąlygos

Grindinio „sujungimai” greičiausiai susiformavo dėl spaudimo ir orų įtakos. Taip mano tiek Džo Fendrichas, tiek kitas komandos dalyvis Bilas Hudas. Abu turi profesoriaus adjunkto laipsnį Mesos universitete.

Kai kurie „sujungimai” susiformavo dėl šalčio pleišto, kiti dėl kažkokios priežasties staiga atsiradusio didelio nuosėdų sluoksnio. Kad ir kokia bebūtų priežastis, „grindinio” orientacija atitinka dirvos paviršių.

Laukiama „skiedinio” tyrimų

Tai, kas atrodė panašu į cementą tarp grindinio plokščių, pasirodė esą po „grindiniu” buvęs minkštesnis uolienos sluoksnis, dėl spaudimo ištryškęs pro tarpus. Kokia tai konkrečiai medžiaga, dabar tiriama Riko Dudžėjaus laboratorijoje.

Į kasinėjimų vietą atvykusi Tomo Kenio anūkė Merė Lein sakė visada maniusi, kad grindinys – priešistorinio žmogaus kūrinys. Pasirodo, aikštelė buvo atkasta ir devintąjį dešimtmetį, tačiau tuomet vieningų rezultatų prieita nebuvo. Šiandien ji laukia tarpplokštinės medžiagos tyrimų rezultatų, kad galutinai įsitikintų ar senovinis grindinys iš tiesų tėra gamtos išdaiga. Moteris dar turi vilties, nes medžiaga atrodo minkšta, lyg būtų žmogaus sukurtas skiedinys.

Darbas atliktas sėkmingai

Nors senovės indėnų statybos aikštelė nebuvo atrasta, Mesos valdytojas Timas Fosteris ir muziejaus direktorius Maikas Peris sakė misija atlikę sėkmingai. Tik į kasinėjimus atvykusiems archeologams teko nusivilti. Jie buvo pakviesti dirbti tuo atveju, jeigu aikštelė pasirodytų esanti rankų darbo. Vis dėlto daugelis mokslininkų liko laimingi, kad pagaliau pavyko išspręsti juos ilgus metus kankinusią mįslę.

Baigus tyrimus aikštelė buvo vėl užkasta. Dabartiniai rančos šeimininkai Džimas ir Karena Kirchenai sakė džiaugiąsi, kad jų gyvenimas vėl sugrįžo į normalias vėžes. Karena teigė nudžiugusi, kai išgirdo, jog aikštelė natūralios kilmės. Taip šeima išvengė daugybės įvairių mokslininkų antplūdžio, kurie būtų atvykę tyrinėti šio fenomeno. Vis dėlto senesni gyvenvietės žmonės vis vien laikosi nuomonės, kad aikštelę pastatė žmonės, ir vargu ar ją pakeis.

Tyrimus gal pratęs

Vakarų tyrimų komanda nuosaikiai pažymėjo tikslią kasinėjimo vietą GPS sistemoje, tad paslaptingasis grindinys buvo užkastas, bet neprarastas. Galbūt po daugelio metų kas nors dar kartą jį atkas ir atliks pakartotinius tyrimus su naujausiomis technologijomis.

Žygimantas Pauliukevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.