Išnyrantys iš vandens besisukantys jūros vaiduokliai sukelia siaubą prietaringiems jūreiviams. Šiaurinėje Indijos okeano dalyje pastebimi fejeriški vaizdai panašūs į šiaurės pašvaistę, tik jie atsiranda ant vandens paviršiaus.
Fejeriškų vaizdų aprašymas
Pasak Hamburgo universiteto profesoriaus Kurto Kalės, keistas fejerverkas ant vandens prasideda vos tik sutemus. Netikėtai vandens paviršiuje ryškėja akinančios šviesos juostos, panašios į prožektoriaus spindulius. Jos didžiuliu greičiu juda laivo link, praslysta po jo korpusu ir staiga keičia judėjimo kryptį: vienas galas tarsi pristabdomas, o kitas pradeda sukti 300 metrų skersmens ratą. Juostos didžiuliu greičiu sukasi vandens paviršiuje. Gigantiškas ugnies ratas išvysto greitį ir štai jo spindintys”stipinai” palaipsniui atsilenkia į priešingą sukimosi pusę. Šis fantastiškas vaizdas dingsta netikėtai, kaip ir atsirado. Nepaprastas spektaklis ant vandens gali tęstis dvidešimt sekundžių, valandą ar net daugiau.
Ryškūs šios fejerijos požymiai – akinanti šviesa, griežtas periodiškumas ir nenutrūkstanti keistų raštų kaita: paralelinių bangų serija staiga tampa rato „stipinais” arba įgauna koncentruotą formą, ir atvirkščiai. Judėjimo arba sukimosi kryptis gali keistis, bet greitis nesikeičia. Yra užregistruota atvejų, kai vienu metu atsirasdavo net keturi besisukantys šviesos ratai.
Švytinčios sferos
Profesorius Kurtas Kalė išanalizavo 70 atvejų (užfiksuotų 1897-1958 metais), susijusių su švytinčiais jūros vaiduokliais. Jis nustatė, kad žmonės šiame Indijos Okeano rajone matė ne tik besisukančias švytinčias juostas ir greitai besikeičiančius raštus, bet ir fosforescuojančias sferas (ilgos trukmės liuminescensija). Staiga išnirusios iš vandens jos praplatėdavo, kartais pasiekdamos įspūdingus dydžius. 1925 metais prancūzų minininko „Priussen” laivo dienoraštyje buvo užrašyta: „Netikėtai šviesa apgaubė laivą. Šviesą skleidė kas 20-30 sekundžių iš okeano gelmių į paviršių kylantys nedideli rutuliai (maždaug 25 centimetrų skersmens). Išnirę šie rutuliai išsiplėsdavo, ir jų skersmuo jau būdavo apie 120 metų. Ryškūs sidabriniai – žali elipsoidai kurį laiką supdavosi ant vandens, išlaikydami savo formą, paskui tarsi užgesdavo tamsoje…” Panašių keistų reiškinių aprašymų aptikta amerikiečių, anglų ir rusų laivų budėjimo dienoraščiuose.
Kurtui Kalei pavyko nustatyti, kad švytinčios sferos dažniausia pastebimos Adeno ir Kolombo (Šri Lanka) rajone, švytintys ratai ir šviesos juostos – Adeno šleife ir Persų įlankoje, Martabano įlankoje, Malakso sąsiauryje, taip pat Borneo jūroje ir Tailande.
Hipotezės
Žinomos kelios hipotezės, paaiškinančios paslaptingų šviesos efektų kilmę, bet nė viena kol kas nepriimtina. Kalbama apie bioliuminescensinę švytėjimo vandenyje prigimtį. Sunku patikėti, kad mikroorganizmai galėtų taip intensyviai švytėti ir dar tokiu didžiuliu greičiu judėti vandens paviršiumi. 1958 metais anglas Bretas Hilderis pareiškė, kad tokius efektus gali išprovokuoti Žemės magnetinis laukas, paveiktas praplaukiančio laivo. Deja, ši hipotezė irgi buvo atmesta.
Profesorius Kurtas Kalė pasiūlė savąją versiją, kuri kol kas labiausiai panaši į tiesą. Seisminių bangų smūgiai, pasak Kalė, sklinda iš vieno jūros dugne esančio taško, kylantys į viršų gniužulai sparčiai didėja. Koncentrinė banga jūros paviršiuje „išsiskečia”…
Jūros gelmių „aborigenai”
Paslaptingų istorijų kolekcionierius Aivenas Sandersonas daug metų gynė savąją ekstravagantinę povandeninės civilizacijos egzistavimo idėją. Kai kurie įvykiai tarsi patvirtina šią versiją. Ledlaužis, ant kurio denio stovėjo karo gydytojas Rubensas Dž. Vilela, dalyvavo JAV kovinėse pratybose Šiaurės Atlantikoje. Buvo labai šalta. Staiga šalia ledlaužio ledas išsipūtė ir kažkas, pralaužęs trijų metrų storio ledą, pakilo į dangų! Karo laivų hidroakustinių stočių operatoriai 1963 metais per kovines pratybas, vykusias prie Puerto Riko krantų, aptiko nežinomą povandeninį laivą. Prasidėjo gaudynės. Bet „povandeninis laivas” skuodė neįtikėtinu tais laikais greičiu – 280 km/h, kartais nusileisdamas net į negirdėtą šešių kilometrų gylį.
Su paslaptingais povandeniniais objektais 1968 metais susidūrė ir rusų mokslinio tyrimo laivas „Akademikas Kurčatovas”. Išanalizavus visus šiuos epizodus, susidarė bendras paslaptingų įvykių vaizdas: galbūt okeano gelmėse „apsigyveno” kažkokios protingos būtybės.
JAV mokslinių tyrimų valdybos specialistai, tyrinėjantys tolimo povandeninio ryšio sistemas, užregistravę siųstą signalą staiga vėl priėmė jo pakartojimą! Kaip aidą! Paskui buvo keistas užkoduotas pranešimas, kurio nepavyko iššifruoti. Mokslininkai padarė išvadą, kad kažkoks prietaisas, esantis didžiuliame gylyje, sulaiko pasiųstus signalus, analizuoja juos ir siunčia atgal. Vėliau pradeda siųsti savus signalus tuo pačiu dažniu. Ši istorija primena epopėją apie vėluojantį radijo aidą, pasitaikantį radiotechnikoje. Iki šiol šių signalų prigimtis dar nežinoma. Nors dalis garsių mokslininkų teigia, kad radijo aidas susijęs su netoli Žemės esančiu automatiniu kitos planetos zondu (!), užprogramuotu įsijungti tik tuomet, kai Žemės gyventojai sugebės priimti jų siųstus signalus…
I. Gudaitytė
stai kodel as myliu moksla 🙂