Liaudies išmintis byloja, kad pyktis ir grožis akina. Reklamos kūrėjai, norėdami patraukti dėmesį ir „išjungti” nereikalingas kritiškas mintis, jau seniai naudoja gražų moters kūną. Šokiruojanti reklama autostradose netgi yra sukėlusi avarijų. O dabar Amerikos tyrinėtojai priėjo prie išvados, kad tai – ne šiaip pavieniai atvejai ir kalbos figūros, bet ir moksliškai pagrįsta tiesa.
Tai įrodė eksperimentai, kuriuos atliko Vanderbilto universiteto Smegenų instituto darbuotojas Deividas Zaldas ir Jeilio universiteto psichologai Stivenas Mostas, Marvinas Čunas ir Deividas Vidersomas. Šie bandymai leido nustatyti, kad žmogui sunkiau tiksliai identifikuoti objektus, patenkančius į jo akiratį, jeigu prieš tai jis gauna šokiruojančios informacijos.
Psichologai seniai įrodė, kad mūsų smegenys, skirtingai nei fotokamera, nesąmoningai filtruoja regimuosius vaizdus. Pirmiausiai jos registruoja tuos fragmentus, kurie sukelia stipriausią emocinę reakciją. Toks dėmesio fokusavimas vadinamas „mental rubbernecking”. Pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia „kaklo ištempimas mintyse”. Deividas Zaldas ir jo kolegos išaiškino, kad šis neuropsichologinis mechanizmas veikia ir atvirkščia kryptimi – emocinis krūvis gali ne tik sutelkti, bet ir slopinti dėmesį. Šiai žmogaus psichikos savybei jie sugalvojo analogišką terminą „attentional rubbernecking” – lyg ir „laikinas dėmesio blokavimas”. Straipsnio autoriai rugpjūčio mėnesio žurnale „Psychonomic Bulletin and Review” naudoja ir tikslesnį pavadinimą – „emocijų sukeltas aklumas” („emotion-induced blindness”).
Eksperimento dalyviams buvo demonstruojami šimtai paveikslėlių, kurie greitai keitė vienas kitą kompiuterio ekrane. Tai buvo daugiausiai gamtos peizažų ir miesto vaizdų nuotraukos. Tačiau pasitaikė ir šiurkštumo bei prievartos scenų, kurios daugumai žmonių sukelia ūmią neigiamą emocinę reakciją. Bandomųjų paprašė išskirti nuotraukas su iš anksto aptartomis ypatybėmis, vos tik jas išvys. Kartais prieš šias nuotraukas rodydavo neutralius vaizdus, kartais – „patologinius”. Čia ir išryškėjo regimųjų vaizdų suvokimo tendencija, pavadinta „attentional rubbernecking”. Bandomieji be vargo atrasdavo reikalingas nuotraukas, jeigu prieš tai būdavo rodomi emociškai neutralūs kadrai. Bet kai ekrane pasirodydavo nemalonios scenos, žmonės kurį laiką prarasdavo sugebėjimą atpažinti numatytus objektus. Toks „apakimas” trukdavo labai trumpai, neviršydavo vidutiniškai penktosios sekundės dalies. Tačiau jis buvo pakankamai reguliarus. Lygiai taip pat veikdavo ir erotiniai paveikslėliai.
Kita eksperimentų serija buvo dar rafinuotesnė. Dalyviams buvo rodomos tokios pat nuotraukos, kaip ir pirmajame etape, tik dabar kai kurie kadrai buvo pasukti 90 laipsnių kampu į ekrano kraštą. Kaip ir pirma, tarp neutralių vaizdų šmėžavo šokiruojantys vaizdai. Bandomųjų prašė išskirti arba tik „neteisingas” pastatų nuotraukas, arba pasuktus ne tik namų, bet ir gamtos vaizdus. Eksperimentuotojai manė, kad pirmuoju atveju, kur atrankos taisyklės buvo suformuluotos griežčiau, stebėtojams bus lengviau įveikti emociškai sukeltą aklumą. Tačiau ši hipotezė pasitvirtino tik iš dalies. Kai kurie eksperimento dalyviai, susiaurinus paieškos objektų atranką, tikrai klydo rečiau. Bet kiti klydo beveik taip pat dažnai.
Sukaupę šią informaciją, psichologai nutarė išsiaiškinti, kodėl mažesni atrankos kriterijai vieniems padėjo, o kitiems ne. Paaiškėjo, kad viską lemia psichikos tipas. Tie bandomieji, kurie nebijojo nemalonių kolizijų, sumažinus atrankos kriterijus, tiksliau sutelkė dėmesį į užduotį ir sulaukė geresnių rezultatų. O atsargūs ir bailūs individai, atvirkščiai, iš tokio patikslinimo nieko nelaimėjo.
Štai kaip Deividas Zaldas ir jo kolegos interpretuoja savo rezultatus. Jų nuomone, neigiami stimulai veikia kaip sklendės, uždengiančios mentalinio regimosios informacijos apdorojimo kanalus. Šis efektas yra nevalingas, nes žmogus jo netrokšta ir net nesuvokia, smegenys veikia autonominiu režimu. Polinkis į neryžtingumą ir baimingumą šį emociškai indukuotą aklumą sustiprina, o drąsa ir ryžtas padeda jį įveikti. Toks paaiškinimas atrodo teisingas, bet ar jis atitinka tiesą – tai dar reikia išsiaiškinti.