Plokščių miestelis vienintelis toks Lietuvoje – išsidėstęs tarp revų – aukštą Nemuno slėnio šlaitą išgraužusių didžiulių griovų, raguvų. Revai – puskilometrio ir daugiau ilgio, plotis žiotyse iki kelių šimtų metrų. Juose želia girių medžiai, senutėliai obelų ir vyšnių sodai, lazdynai, krūmynai.
Rugpjūčio pradžioje vakarojome trijų mažų revų santakoje esančiame skroblynėlyje – kaip kitur stovyklaujama prie ežero ar upės. Puikus, naujų patirčių vakaras! Žvelgi į revus, matai jų judrias gilyn smengančias vagas, jauti kitoniškų gamtos formų dvasią – joje ūbauja nepažįstami paukščiai. Žemyn palinkusios saulės spinduliai mirguliuodami skverbiasi pro tankią lapiją, barsto spingsules į tamsa besiblausiančius giraitės skliautus. Pakyla laužo ugnis, liepsnos šoka ant ilgų alksnio malksnų, žaidžia saulės spalvomis.
Sėdintieji prie vaišingo stalo prisimena vaikystę, laikus, kai vidurinė mokykla dar buvo Raudonėje, teko kasdien keltis per Nemuną, į Kauną plukdydavo „Zariukė”, paaugliai pagaudavo lydekų, vaikai maudydavosi kiaurą dieną!
Pagalvojau – kokia skirtinga mūsų patirtis, aš Nemuną būdamas tų metų mačiau tik moksleiviškuose geografijos atlasuose.
Kazys Kęstutis Šiaulytis