„1783 metų vasara buvo neįtikėtina ir kupina pavojų, susijusių su siaubingu fenomenu”, – rašė mokslininkas iš Hempšyro Gilbertas Vaitas 1789 metais.
Išgelbėjo nuo kartuvių
Beveik mėnesį nuo birželio 23 iki liepos 20 dienos Anglijos dangus buvo aptrauktas keista migla arba dūmus primenančiu rūku. Žmonės buvo priversti slėptis namuose dėl nuolat siautėjančių audrų ir griausmingos perkūnijos. Tyburne dėl audros netgi buvo atidėta penkių vyrų egzekucija, nes kartuvės ir jas supanti aikštė buvo užtvindytos.
Šaltiniai byloja, kad dieną saulė atrodė, kaip už debesų pasislėpęs mėnulis. Viskas buvo apšviesta blankia rūdžių spalvos šviesa. Saulėtekio ir saulėlydžio metu visa aplinka įgaudavo kruviną atspindį, ir tai tęsėsi visą mėnesį.
Siautėjo vulkanai
Nepaisant stiprių vėjų, kurių kryptis keisdavosi itin dažnai, visoje Anglijoje tvyrojo didžiulis karštis. Rašoma, kad buvo taip karšta, jog mėsa atvirame ore supūdavo per dieną. Oras buvo pilnas musių, kurių spiečiai priminė debesis.
Žemei tai buvo itin audringi metai. Vasario mėnesį įvyko kataklizminiai žemės drebėjimai ir vulkano išsiveržimas, kuris Kalabrijoje (Italija) pražudė 30 tūkstančių žmonių. Panašiu metu Anamojamoje (Japonija) išsiveržęs vulkanas į orą spjaudė didžiulius kiekius lavos ir dūmų. Nuo gegužės iki rugpjūčio jis pražudė 1 200 žmonių.
Išgarino upę
Didįjį liepos rūką sukėlė Islandijoje išsiveržęs Skaptar Jokul vulkanas. Ugnikalnis išsiveržė birželio 10 dieną. Lava tekėjo tokia plačia vaga, kad Skaptos upę pavertė garais ir užpylė netoliese esantį ežerą. Dėl vėlesnių išsiveržimų lavos upės ilgis padidėjo iki 75, o plotis iki 15 kilometrų. Išsiveržimas pražudė penktadalį tuometinės Islandijos gyventojų – 9 tūkstančius 500 žmonių. Dauguma jų apsinuodijo dujomis ir dulkėmis, kurios vėliau buvo nuneštos į pietus ir padengė visą Europą nuo Škotijos iki Šiaurės Afrikos.
Tankaus rūko išgąsdinti žmonės ėmė bijoti artėjančios pasaulio pabaigos. O tokias mintis dar labiau pakurstė rugpjūčio 18 dieną nukritęs didžiulis meteoritas. Prieš jam nukrentant į Anglų kanalą, jį užfiksavo Šefildo ir Kanterburio stebėtojai.
Gilbertas Vaitas nebuvo vienintelis žmogus, kurio išgarsėjimui turėjo įtakos 1783 metų įvykiai. Vienuolikmetį berniuką iš Oksfordšyro Luką Hovardą taip įkvėpė neįprastas debesis, kad paaugęs jis ėmė tyrinėti įprastus debesis ir jiems suteikė pavadinimus, pagal kuriuos debesys klasifikuojami ir šiandien.
Žygimantas Pauliukevičius