Naujojo politinio sezono išvakarėse įsivyravusią ramybę nelauktai sudrumstė du didelį atgarsį sukėlę skandalai.
Ar tai ženklas, kad ir politinis ruduo bus toks pat neramus, kokie buvo pirmieji devyni šios valdžios kadencijos mėnesiai?
Apie tai „Lietuvos rytas” vakar kalbėjo su Vyriausybės vadovu Algirdu Brazausku.
* * *
– Prezidentas ir kai kurie Seimo nariai pasipiktino, kai atstatydinto prezidento bendražygis Romualdas Senovaitis laimėjo konkursą užimti naujo Vyriausybės teisėtvarkos ir valdymo organizavimo skyriaus vadovo pareigas.
Nejaugi valdžia negali gyventi be skandalų?
– Šis skandalas – gandai. Naujas skyrius yra steigiamas kanceliarijoje, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris. Kaltinimai kažkodėl metami man. Kas įvyko?
Buvo konkursas, dalyvavo trys žmonės. Du neišlaikė. Kas galėjo uždrausti piliečiui R.Senovaičiui dalyvauti konkurse?
– Jūs nežinojote, kad jis dalyvauja?
– Man sakė, kad jis dalyvauja, bet aš nežinojau, kokie bus konkurso rezultatai. Uždrausti to daryti negali nei premjeras, nei kas nors kitas. Jis – Lietuvos pilietis.
Jeigu jis neturės teisės dirbti su slaptais dokumentais, tai ir nedirbs.
Tuo ši istorija ir pasibaigs. Nurodyti šio reikalavimo per konkursą negalima dėl teisinių priežasčių. (Jau po pokalbio su premjeru paaiškėjo, kad R.Senovaitis savo valia atsisakė konkurse laimėto posto. – Red.)
– Kodėl staiga prireikė steigti skyrių, koordinuojantį operatyvinių tarnybų veiklą?
Gal taip bandyta išplėšti šios kontrolės monopolį iš Seimo pirmininko Artūro Paulausko, taip pat Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Alvydo Sadecko rankų?
– Skyrius steigiamas ne dėl šių dalykų. Operatyvinės veiklos koordinavimas – tik viena jo funkcijų. Ne pagrindinė.
Pirmiausia yra būtina sutvarkyti Vyriausybės atstovų apskrityse darbo organizavimo reikalus ir perimti tai iš Vidaus reikalų ministerijos. Vyriausybės atstovai turi būti arčiau Vyriausybės, o ne pavaldūs ministrui.
Operatyvinės veiklos koordinavimas – seniai pribrendusi problema. Tai daryti mus įpareigoja ir Konstitucija, ir įstatymas.
Tačiau nereiškia, kad skyrius užvaldys ar pakeis tai darančias institucijas.
Mes privalome vykdyti įstatymą, bet faktiškai tai padaryti sunku, nes paaiškėjo, kad nenustatytas mechanizmas, kaip tai daryti.
Šalies prezidentas dar prieš metus dekretu pateikė parlamentui svarstyti Operatyvinės veiklos įstatymo naują redakciją. Joje yra tiksliau suformuluoti operatyvinės veiklos koordinavimo dalykai.
Taip pat pasiūlyta naujovė – įsteigti šią veiklą koordinuojančią komisiją.
Projektas įstrigo parlamente ir iki šiol nesvarstomas.
Mums vis priekaištaujama, kad nevykdome Operatyvinės veiklos įstatymo.
Jeigu prezidento Valdo Adamkaus pasiūlymas būtų priimtas, atsirastų mechanizmas, viskas stotų į vietas.
– Pastaruoju metu jūs ramiai reaguojate į valstybės pareigūnų pažeidimus.
Todėl daug kam buvo netikėta, jog jūs griežtai pareikalavote, kad atsistatydintų Draudimo priežiūros komisijos vadovas Edvinas Vasilis-Vasiliauskas.
– Sprendimai galimi, kai yra akivaizdūs faktai. Kol jų nėra, kol kaltinama tik kalbomis, aš – nuošalyje. Jūsų paminėtas asmuo nevykdė įstatymo, neinformavo Vyriausybės apie padėtį.
2004 metų ataskaitoje – gražūs paveiksliukai, bet nėra nė vieno žodžio apie situaciją draudimo sistemoje.
Ne paveikslus piešti reikėtų, o informuoti. Komisija viršijo savo įgaliojimus, pradėjo veikti pernelyg savarankiškai.
– Jūs manote, kad valdžia gali apsaugoti žmones nuo draudimo bendrovių bankrotų?
– Tik Lietuvoje vis dar manoma, kad už bankrotus turi atsakyti valdžia. Taip nėra. Bankrotas – nėra naujas išradimas. Jų vyksta visur. Rinka turi savo griežtas žaidimo taisykles. Jei nesugebi kovoti, nukenti.
Aš negaliu pasakyti receptų, ką reikėjo daryti, nes mes nežinojome, kas vyksta.
Galbūt mes galėjome kreiptis į Rusiją, nes bankrutavusios „Ingo Baltic” akcininkė – Rusijos bendrovė, neįvykdžiusi savo įsipareigojimų.
Gal galėjome iškelti šią problemą diplomatiniais kanalais, gal dar kokią kitą formą būtume suradę?
Priežiūros institucija neturi galimybės pagerinti situacijos, kištis į draudimo bendrovės veiklą.
Apsaugoti ji negali, bet privalo kontroliuoti, pasitelkti ir visas kitas jėgas, jeigu mato, kad padėtis yra prasta. To nebuvo.
– Kodėl šios komisijos veiklos tyrėjų išvados neskelbiamos?
– Jose yra duomenų apie įmones, kurių negalime skelbti. Tačiau komisijos vadovas turi išvadas ir privalo pasiaiškinti. Tuomet ir bus sprendimas.
Gyvename ir mokomės. Prieš 10 metų turėjome didelių nemalonumų dėl bankų krizės. Daug išmokome.
Dabar taip pat reikės pagalvoti ir apie įstatymų spragas, ir apie kontrolę.
– Ką darysite su Konkurencijos taryba, kuri pradėjo „Mažeikių naftos” veiklos tyrimą todėl, kad didėjančiomis kainomis viešai susirūpino Seimo pirmininkas? Šiai įmonei gresia milžiniška 766 mln. litų bauda.
Ar kada nors ateis laikas, kai politikai pagaliau nustos spekuliuoti Mažeikių įmonės tema?
– Tai – gandas. Nesuteikiu tam reikšmės.
– Konkurencijos tarybos vadovas Rimantas Stanikūnas apie tai kalbėjo viešai.
Gal jų tyrimas jau perduotas Europos Komisijos konkurencijos direktoratui?
– Sakau, kad gandas. Niekas niekur neperduota. Rugsėjį gausime analitinę medžiagą.
Tada paaiškės, kokia iš tikrųjų yra degalų kainų sandara, kokios yra jų didėjimo objektyvios priežastys, vietiniai veiksniai. Bus raportas, tada ir spręsime.
– Ši taryba pranešė, kad yra pagrindo įtarti, jog įmonė piktnaudžiauja.
– Ką reiškia „yra pagrindo įtarti”? Fantazijoms ribų nėra. Tai – gandai. Mes jais ir gyvename, ir maitinamės.
– Ar numanote, kas taps nauju šios įmonės akcininku ir Vyriausybės partneriu?
– Žinoma, kad nujaučiu. Tačiau teigti negaliu.
– Pasigirsta nerimo balsų, jog akcininke gali tapti su Kremliumi susijusi kompanija.
Ar svarbu, kas perims akcijas iš Rusijos valdžios sužlugdytos „Jukos”?
– Mes labai dažnai susikuriame baubą ir patys pradedame jo bijoti. Be abejo, svarbu, kas bus akcininkas.
Aš neatmetu ir politinių motyvų, jie turi būti žinomi.
Bet pirmiausia turi rūpėti garantuotas naftos tiekimas – praktiškoji reikalo pusė.
Dėl žaliavos tiekimo kilo visos problemos, su tuo susijusios visos klaidos.
Akcijų paketo turėtojas turi garantuoti žaliavos tiekimą. Mes laikysimės šios pozicijos.
– Neretai sakoma, kad geriau būtų neturėti „Mažeikių naftos” – ramiau gyventume.
– Aš taip nemanau. Tai yra didelis turtas įvairiais požiūriais. Net ir kokių nors ypatingų įvykių metu. Yra didelės saugyklos.
Mes turime du terminalus, kurie gali garantuoti produktų tiekimą. Pernai vien tiktai dividendų iš „Mažeikių naftos” gavome apie 250 mln. litų.
– Jeigu prakalbote apie milijonus, norėtųsi priminti dar vieną šios savaitės įvykį. Konstitucinis teismas išaiškino, kad Vyriausybė negali atidėlioti kompensacijų už nekilnojamąjį turtą išmokėjimo.
Kalbama, jog tam reikės kone milijardo litų. Ar Privatizavimo fonde yra tiek lėšų?
– Fonde pinigų jau seniai nėra. Kai buvo, konservatorių valdžia nepanaudojo jų šiam reikalui. Šiais pinigais buvo sprendžiamos tuo metu nevykdomo biudžeto problemos.
– Vadinasi, šis fondas visiškai tuščias?
– Per metus įplaukia apie porą šimtų milijonų. Dalis skiriama investicijoms, dalis – kompensacijoms. To neužtenka. Todėl pagrindinis šaltinis yra biudžetas.
Aišku, galima pasiskolinti per vieną dieną. Bet jeigu tai padarytume, sulaužytume visą savo finansų discipliną, Europos Sąjungoje atrodytume beviltiškai.
Mūsų koalicinės Vyriausybės programoje parašyta, kad atsiskaitysime su žmonėmis iki 2008 metų pabaigos.
Manau, tai padaryti galima. Pasibaigus šiems metams, dar liktų apie 850 mln. litų įsipareigojimų už žemę ir turtą.
– Ar jau šalyje nebėra ką privatizuoti?
– Galima sakyti, nėra.
– Kodėl neprivatizuojami Rytų skirstomieji tinklai, nors Vakarų – jau senokai privatūs? Ar tai normalu?
– Labai normali padėtis. Galima palyginti, pažiūrėti, ar tikrai valstybės sektorius nemoka dirbti. Praėjusių metų rezultatai įmonėse yra tokie patys. Pajamos panašios, pelnas – irgi beveik toks pat. Aš kol kas nematau privatizavimo privalumų.
– Kitose Europos šalyse tokios bendrovės arba valstybinės, arba privačios. O Lietuvoje bus pusiau lupta pusiau skusta?
– Nemanau, kad mes pradėsime privatizavimą. Valstybinė įmonė turi ir privalumų.
Pavyzdžiui, po audrų, vėtrų jai lengviau sutelkti pajėgas ir likviduoti avarijų padarinius. O pagal geležinį ES dėsnį valstybė negali kištis ar padėti pinigais privačiam sektoriui.
Kai bendrovės veikla susijusi su gyventojų aprūpinimu, nesu šalininkas, kad viską iškart reikia privatizuoti. Reikėtų labai gerai pasverti.
– Energetika – amžinas Lietuvos galvos skausmas. Dešimtmečius veikia Ignalinos atominė elektrinė, aprūpindavusi elektra ir kitų šalių rinkas, o radioaktyvias atliekas turime užkasti nedidelėje savo šalyje.
Ar manote, kad reikia turėti atominius reaktorius ateityje ir toliau kaupti nuodus?
– Tai yra pasaulinė problema. Atominė energetika yra kiekvienos valstybės reikalas. Jos pasekmės – taip pat.
Kol kas nėra bendrų sprendimų, bendrų atliekų kapinynų. Manau, po 20-30 metų uranas, plutonis, kitos medžiagos bus išimamos iš atliekų ir panaudojamos.
Tai nėra niekam nereikalingas produktas. Tai, ką mes dabar darome Ignalinoje, yra pažangu.
Dar daug kur atliekų saugojimas yra visiškai neišspręstas.
Atliekos yra blogybė, bet mes su ja susitvarkome.
Ir dabartinė, ir kelios kitos kartos gali ramiai gyventi, o vėliau atsiras technologijų, kaip panaudoti tas medžiagas.
Manau, kad ES ateityje turėtų pradėti bendrai spręsti šią problemą. Tai būtų racionalu. Galėtų atsirasti bendras atliekų laidojimo fondas, bendri projektai.
– Ar nevertėtų labiau skatinti ekologiškos energijos gamybos?
– 2007 metais rengsime naują energetikos strategiją.
Manau, ten atsiras idomių minčių. Ir pirmiausia – dėl atominės energetikos ateities, galimybių racionaliai ją plėsti.
– Vyrauja nuomonė, kad vyksta peštynės dėl ES struktūrinių fondų lėšų.
Tačiau Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pažymėjo, jog Lietuva panaudojo vos kelis procentus Sanglaudos fondo lėšų.
– Kai atvažiuoja TVF atstovai, visada kalbame čia, šiame premjero kabinete. Bet aš negirdėjau iš jų to, ką sakote.
Mes kontroliuojame padėtį. Ji yra gera, geresnė nei kitose valstybėse. Mes – vieni pirmaujančių. Struktūriniai ir Sanglaudos fondai suteikia galimybę per trejus metus gauti 4 mlrd. litų.
Paraiškų pateikta 6,3 mlrd. litų. Jau pasirašyta sutarčių 1,36 mlrd. litų.
Dabar yra projektų vertinimo ir sutarčių pasirašymo periodas.
Šios sutartys turėtų būti pasirašytos iki metų pabaigos. Finansavimas tęsis dar dvejus metus.
Galima būtų judėti ir dar greičiau, bet ES taiko didesnę kontrolę, kelia daug reikalavimų. Procedūros tęsiasi mėnesių mėnesius ne dėl mūsų kaltės. Briuselis jau pamokytas.
Praeityje būta labai įspūdingų istorijų, bandymų pasisavinti daug milijonų. Todėl dabar procesas atidžiai stebimas.
– Kur ES paramos lėšos duotų daugiausia naudos?
– Didžiausias poreikis juntamas gamybos skatinimo, turizmo, energijos taupymo srityse.
Silpniausia vieta – mokslas, pažangių technologijų diegimas. Mažai tokių projektų. Nėra poreikio. Nenoriu nieko kaltinti, bet, matyt, šios srities žmonėms sunku pasinaudoti galimybėmis.
Yra tam tikra pinigų paėmimo sistema. Reikia įrodyti, kad jų tikrai reikia, kad bus naudinga. Iškyla mokslo pritaikymo problema.
Lėšų mokslui numatyta gal ir nelabai daug, tačiau poreikis – dar mažesnis.
Šį rudenį mes rengsime strategiją naujam finansiniam periodui. Matau perspektyvą panaudoti lėšas šioje srityje.
– Ar pastaruoju metu dažnai bendraujate su Darbo partijos vedliu Viktoru Uspaskichu, kuris buvo atsakingas už ES finansuojamus projektus?
– Tiek, kiek reikalauja partiniai reikalai.
– Ar jūsų neerzina, kad susikompromitavęs politikas iki šiol turi svarų balsą valdančiosios koalicijos politinėje taryboje? Jis valdo visą informaciją, kuri neretai nepasiekia net ministrų ar Seimo narių?
– Ką daryti? Emocijos – vienas dalykas, gyvenimas – kitas. Yra partija. Jos statutas. Jis – renkamas partijos pirmininkas. Yra įstatymai. Ką aš galiu dar pasakyti?
– Jis išsaugojo įtaką?
– Nežinau. Su Darbo partijos ministrais susiklostė visiškai normalūs santykiai. Drįstu sakyti, kad mes labai produktyviai dirbame.
– Po trumpos vasaros tylos kilę skandalai verčia manyti, kad prasidedantis politinis sezonas bus toks pat karštas, o rietenos nustelbs darbą.
– Naujas politinis sezonas turėtų būti ramesnis. Jeigu biudžetą priimsime, neturėtų iškilti kokių nors problemų.
Manau, kad priimsime. Dabar nematau kokių nors kliūčių normaliam darbui.
Nelengvas laikas buvo gegužę, birželį. Tuomet derinome įstatymų pataisas, kurios susijusios su valstybės finansine padėtimi.
Principai jau aptarti, dabar bus lengviau.
– Pastaruoju metu jus neretai lydi pavargusio, ambicijų nebeturinčio politiko įvaizdis. Ar taip ilgai būti įtakingiausiam, apskritai būti valdžioje – sunkus darbas? Kada buvo sunkiausia?
– Visada yra nelengva. Valstybės valdyme premjero dalia yra sunkiausia, nes reikia priimti daug konkrečių sprendimų. Ir visuomet yra patenkintų ir nepatenkintų.
Dar vienas sunkus dalykas – atsakomybė. Ji slegia net ir už veiklą, kurioje tiesiogiai nedalyvauji.
Jeigu pajusiu, kad iš tiesų esu stabdys, išeisiu tą pačią dieną. Gal žmogus ne visada gali būti savikritiškas, gal negali pamatyti savęs iš šalies ir pasakyti: ne, aš jau ne tas arkliukas.
Jeigu pajusiu, jeigu visuomenė pasakys, pasakys tie, kieno žodis svarbus, aš išeisiu. Man tai nebus sunku.
– Esate vienintelis šalyje politikas, skirtingų valdžių aukštumose išsilaikęs daugiau negu ketvirtį amžiaus.
Ar pagalvojate, kas lėmė jūsų karjerą – charakteris, mokėjimas siekti tikslų, aplinkybių visuma?
– 40 metų valdžioje, apie 30 – aukščiausioje. Klampojau statybose su guminiais batais. Džiaugiuosi, kad nesibaidžiau darbo ir nuėjau visą kelią nuo apačios iki viršūnės.
Pačiam apie save kalbėti nedera. Bei jeigu klausiate, pasakysiu, kad nemanau, jog tai buvo nulemta atsitiktinumų. Atsitiktinai kas nors gali įvykti vieną kartą. Paskui – jau ne.
O mano atvejis? Nuo pirmųjų dienų, kai pradėjau dirbti, visada jaučiau atsakomybę dėl to, ką darau. Kad ir ką daryčiau, daug ruošdavausi, nuolat mokiausi.
– Dažnai atrodo, kad daug kas vyksta savaime, be pastangų.
– Tokia savybė ar jos regimybė atsiranda po to, kai padirbi 30 ar 40 metų. Tada gali sau leisti šiek tiek laisvės.
Nors kartais irgi nepataikai. Aš gailiuosi, kai taip atsitinka.
– Bet kritika prie jūsų kažkodėl sunkiai limpa.
– Nelimpa, nes iš tikrųjų nėra ko man prikišti. Klijuojami nerealūs dalykai. Plepalai.
Aš esu toks žmogus, koks esu. Visada reikia jausti atsakomybę. Ir daug dirbti.
Ir dabar yra daug gražaus jaunimo. Ir šitame kabinete anksčiau ar vėliau atsiras jaunas žmogus. Pasirengęs, turintis geresnį išsilavinimą.
Bet matau ir tai, kad žmonės nori būti labai aukštai, tačiau sau reikalavimų nekelia. Juos kelti reikia. Tada nebus jokių atsitiktinumų, o bus logiški žingsniai. Vienas po kito.
Nebuvau padlaižys, nieko specialiai nedariau. Mane visada surasdavo ir pakviesdavo. Šitaip ir klostėsi mano gyvenimas.
– 1997 metais atsisakėte valdžios pareiškęs, kad atėjo naujų lyderių laikas. 2001-aisiais sugrįžote, tapote Vyriausybės vadovu. Atrodo, ketinate išsilaikyti poste visus septynerius metus.
Kuo skiriasi 1997 ir 2005 metai? Kodėl dabar nematote reikalo užleisti kelio jaunesniems?
– Dėsningi įvykiai. Sugrįžau į partiją, partija laimėjo rinkimus.
Kas turėjo eiti į premjerus? Nei aš svajojau, nei galvojau apie tai, kai išėjau. Bet susiklostė tokia situacija. Normalioje demokratinėje valstybėje nenormalu būtų pasakyti: darykite ką norite, o aš liksiu pensijoje.
Pamaniau, pabūsiu vieną kadenciją. Gražiai ją užbaigėme, viskas buvo gerai. Ir staiga susiklostė jau kitokio pobūdžio situacija. Koalicija.
Kaip šalies pilietis aš negalėjau pabėgti iš tos koalicijos ir pasakyti, kad man nesvarbu, kas čia bus. Man svarbu. Kai taip viskas susidėjo, paprasčiausiai neturėjau moralinės teisės išeiti.
– Jums gresia būti valdžioje dar daugiau negu trejus metus.
Kas valstybei šiuo laiku svarbiausia? Galbūt įžvelgiate kokių nors pavojų?
– Pirmiausia reikėtų ramybės. Jeigu pavyktų šią kadenciją išbūti be kokių nors sukrėtimų, galėtume labai daug padaryti. Pirmiausia finansinėje, ekonomikos plėtros, socialinėje srityse.
Bet jeigu vėl pradėsime veltis į politines intrigas… Jeigu reikės neeilinių sprendimų, galime daug ką prarasti.
– Vis dėlto ką įvardytumėte svarbiausiu Lietuvos tikslu?
– Ypač svarbu – euro įvedimas. Tai išskirtinis prioritetas. Aš ilgai buvau skeptikas dėl euro įvedimo.
Bet dabar esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvai tai bus labai naudinga, jeigu įsiliesime į euro zoną.
Į mūsų valstybę bus žvelgiama kaip į visavertį europinį partnerį. Tai atveria dideles perspektyvas.
Labai daug dirbti reikia rengiantis naujam finansiniam periodui, kuris prasidės 2007 metais.
Dabar kas savaitę du ar trys ministrai išvažiuoja į susitikimus ES. Jeigu jie nuolat bus keičiami, važiuos vis naujas, nepavyks palaikyti gerų ryšių. Bus blogai.
Ramunė Sotvarienė