Jachtos dar neiškeltos ant kranto, tačiau buriavimo sezonas praktiškai jau baigėsi. Apie buriuotojų pasiekimus, pinigus, valdžios dėmesį ir kodėl geriausi buriuotojai yra kauniečiai kalbamės su Lietuvos buriuotojų sąjungos generaliniu sekretoriumi Linu Tamkvaičiu.
– Kaip vertinate Lietuvos buriuotojų startus tarptautinėse regatose? Kokias buriuotojų pavardes galite išskirti?
– Vertinu gerai. Šiemet plaukdama moterų vienviete jachta, pasižymėjo Gintarė Volungevičiūtė. Gintarė laimėjo Kylio regatą, kuri laikoma viena iš prestižiškiausių. O Europos čempionate užėmė septintą vietą. Malonu, kad yra ir jauna konkurentė Aušra Milevičiūtė. Ji Europos jaunimo čempionate užėmė penkioliktąją vietą.
Vaikinai šiemet silpniau pasirodė. Aišku, sezonas visiškai nesibaigė. Buvęs olimpietis Giedrius Gužys šiemet persėdo iš „Laser” klasės į didesnę „Finn” klasės jachtą.
Šiemet jis dar dalyvaus Maskvoje vyksiančiame pasaulio čempionate, kitaip dar vadinamame „Auksine taure”. Iš jo taip pat tikimasi gerų rezultatų.
Geriausiai tarp jaunųjų buriuotojų pasirodė Vaidas Balčiūnas. Taip pat jaunas burlentininkas Juozas Bernotas, kuris pasaulio jaunių čempionate užėmė 11-ąją vietą.
Nesėkmingas startas buvo Laurynui Rimšui, Europos jaunimo čempionate tarp 132 plaukusiųjų jis buvo 90-asis.
– 2008 metais Kinijoje vyks olimpinė regata. Ar jau galvojate, kas galėtų atstovauti ar jau atstovaus šaliai iš Lietuvos buriuotojų?
– Tai ir būtų jau minėti Gintarė Volungevičiūtė, Laurynas Rimšas, Giedrius Gužys, Juozas Bernotas. Dalyvautume keturiose rungtyse. Aišku, norint tam pasiruošti, reikia daug pinigų.
Inventorius keičiamas kas dveji metai. Jei būna stiprūs vėjai, tai naujas bures esi priverstas pirkti ir po vienų varžybų. Per metus vieno buriuotojo inventoriui išleidžiama apie 50 tūkstančių litų, o buriuotojų yra ne vienas.
Štai važiavome į pačių jauniausių „Optimist” klasės varžybas su dvejų ar trejų metų senumo burėmis. Organizatoriai net nenorėjo leisti dalyvauti. Technologinis progresas buriavime vyksta labai greitai.
– Lietuvos buriuotojų sąjunga savo dokumentuose akcentuoja, kad būtina daugiau dėmesio skirti vaikų ir jaunimo sportiniam buriavimui. Ar pavyko pasiekti ryškesnių permainų?
– Jaunimo, aišku, daugėja. Buriavimas populiarėja. Tai brangi sporto šaka, bet ir pragyvenimo lygis po truputį kyla. Kita vertus, buriavimas ugdo tokias savybes, kurių kitose sporto šakose nėra. Buriuojant reikia sugebėti žaibiškai įvertinti situaciją ir iš daugybės faktorių priimti teisingiausią sprendimą. Plaukdamas turi matyti vėją, bangas, sroves, prietaisus, kitus jachtos įgulos narius. Jau vien pasikeitus vandens tankiui, jachta kitaip plaukia ir turi atitinkamai ją valdyti. Buriuotojas galvoje privalo turėti gerą kompiuterį, nestokoti jėgos ir ištvermės. Jei vyksta ilgos varžybos ir dar naktį, priešininkų jachtų nematyti, nežinai, kokioje pozicijoje plauki. Buriuotojas privalo sugebėti išspausti iš savęs viską, ką gali, neatsipalaiduoti, kol atplaukia į finišą.
– Minėjote, kad tai brangi sporto šaka, reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Iš kur Buriuotojų sąjunga gauna pinigų?
– Iš rėmėjų. Tarp pagrindinių buriavimo rėmėjų yra „Hanza- bankas” ir „Mažeikių nafta”. Taip pat kitos su buriavimu tiesiogiai nesusijusios įmonės. Turime gerus santykius su viena iš reklamos agentūrų, kuri mums padeda pritraukti rėmėjų, organizuoti varžybas, renginius.
– Kaip vertinate Lietuvos valdžios finansinę paramą buriavimo sportui?
– Valstybė sportą remia pagal tam tikrą sistemą, kuri, manyčiau, nėra tobula. Taekvondo ar rankų lenkimas gauna beveik tiek pat pinigų, kaip ir buriavimas. Tai, ką mes gauname iš valstybės, tėra dešimtadalis mūsų visų turimų lėšų.
– Kokias buriavimo perspektyvas matote Lietuvoje?
– Daug priklauso nuo tų žmonių, kurie tai palaiko ir domisi. Prezidentas Valdas Adamkus deda daug pastangų, kad buriavimas, kaip sportas ir gyvenimo būdas, būtų plėtojamas. Žmogus žinomas, jo ryšiai platūs, tai irgi padeda rėmėjų surasti. Taip pat buriavimą garsina ir Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, kuris su Jurgiu Vilimu vienoje įguloje 1958 metais yra tapęs Lietuvos čempionu.
– Kokios šalies pavyzdys artimesnis Lietuvai plėtojant buriavimą?
– Pavyzdžių yra daug. Lietuva labiau yra žemdirbių kraštas. O tokios šalys kaip Norvegija, Švedija, Danija turi ilgą ruožą jūros, daug salų. Jie tiesiog buvo priversti plaukioti ir vystyti laivybą. Aišku, ir tradicijos, ir supratimas yra visiškai kitoks. Niekam nereikia vaikščioti ir minėti, kad buriavimas yra svarbu. Kiekviena šeima turi ką nors plaukiančio. Jie jachtas naudoja ne tik pramogai, sportui, bet ir kaip susisiekimo priemones.
– Įdomu, kodėl Kaunas, o ne Klaipėda yra Lietuvos buriuotojų Meka?
– Todėl, kad ten atsirado žmonių, kurie neabejingi buriavimui. Yra įkurta buriavimo mokykla „Manputys”, daug trenerių, gilios tradicijos. Buriavimas Kaune atsirado užtvenkus Kauno marias.
Baltijos jūros regiono šalyse būtent iš uostamiesčių yra kilę geriausi buriuotojai. Sakyčiau, labai didelė buriavimo problema yra Klaipėdoje. Yra vos vienas treneris. Manyčiau, mieste, kur tokios palankios sąlygos vystyti buriavimą, turėtų būti tam skiriama daugiau dėmesio. Gražu, kai į uostamiestį atplaukia didelės regatos, tačiau reikia skirti daugiau dėmesio vaikams. Turbūt nekyla klausimo, kodėl visi minėti kandidatai į olimpinę rinktinę yra kauniečiai.
– Ar yra prošvaisčių, kad Klaipėda buriavimo atžvilgiu nuvainikuos Kauną?
– Septintąjį dešimtmetį buvo rimti konkurentai. Bet dabar, norint pavyti ir aplenkti Kauną, reikia daug pastangų, trenerių, inventoriaus ir vietos.
Pilies uoste vaikai tikrai negali plaukioti. Lieka Smiltynės jachtų uostas, tačiau ir ten pavojinga buriuoti. Farvateris siauras, plaukioja dideli laivai, nėra kur pasitraukti, laivo sukelta banga ar srovė lengvai gali nunešti vaiką.
Kalbėjau su miesto vadovais. Mano supratimu, būtų gerai įkurti bazę jaunimui ne Kuršių nerijoje, bet žemyne už Kiaulės Nugaros. Patekti iš pietinės miesto dalies į ją būtų galima ir dviračiu. Tačiau tam reikia labai didelių pinigų.
Vincas Grigas