Premjeras Algirdas Brazauskas vakar įpareigojo atsisakiusį atsistatydinti iš pareigų Draudimo priežiūros komisijos pirmininką Edviną Vasilį-Vasiliauską iki rugpjūčio 30 dienos pasiaiškinti, kodėl padarė kai kuriuos nusižengimus. Kokius – kol kas neaišku, nes nuo tautos jie kažkodėl laikomi paslaptyje. Tačiau vis dėlto galima įtarti, jog tie nusižengimai ne tokie jau menki, jei šiaip jau skubiai griežtesnių priemonių nelinkęs imtis Ministras Pirmininkas pareikalavo pasiaiškinimo raštu.
Gal kažkas paaiškėjo po specialios darbo grupės, kuri tyrė DPK veiksmus, susijusius su Rusijos kapitalo kontroliuojamos ne gyvybės draudimo įmonės „Ingo Baltic” bankrotu, išvadų, kurių kol kas niekas nenori išsamiau komentuoti? Kol kas žinoma tik tiek, kad Edvino Vasilio-Vasiliausko vadovaujama komisija prastai atliko savo pareigas, laiku neinformavo apie susidariusią padėtį draudimo bendrovėje nei Vyriausybės, nei visuomenės, leisdama šimtams transporto savininkų mėtyti kaip į balą savo pinigus, gaišti laiką, prisidaryti daugybę nepatogumų ir rizikos.
Kaip po tokių dalykų pasielgtų analogiškos institucijos vadovas kokioje nors senosios demokratijos Europos Sąjungos valstybėje? Be jokios abejonės, nedelsdamas atsistatydintų, nes faktai akivaizdūs – komisija neatliko jai valstybės patikėtų funkcijų. Čia nėra net apie ką diskutuoti. Tačiau Lietuvoje kitokia politinė praktika. Kol teisėsaugos darbuotojai kokiam nors valdininkui neuždeda antrankių ar nepatupdo už grotų, jis save laiko nekaltu.
Ar prisimenate, kaip vos kilus skandalui su „Ingo Baltic” draudimo bendrove Edvinas Vasilis-Vasiliauskas per televiziją bandė tikinti tautą, kad jo vadovaujama komisija viską padarė ir „net dar daugiau”, kad būtų išvengta kur kas didesnių nuostolių. Kuklumu Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas, atrodo, tikrai neserga. Kas kitas išdrįstų pasigirti padaręs daugiau, negu derėjo pagal užimamas pareigas, kai jo vadovaujamos komisijos prižiūrima draudimo bendrovė įsmuko į bankrotą, o tūkstančiai šioje įmonėje privalomuoju draudimu savo automobilius apdraudusių žmonių atsidūrė kryžkelėje ir neabejotinai patirs didesnių ar mažesnių nuostolių. Tai gal vis dėlto ta priežiūra buvo ne tokia jau akyla, kad taip atsitiko? O gal kažkam labai reikėjo, kad tas praregėjimas įvyktų kuo vėliau, kai mauras savo jau padarė?
Po tokių ir panašių finansinių skandalų dažniausiai pradedama pirštu baksnoti į įstatymų spragas, per kurias paprastai kažkur negrįžtamai išgaruoja tūkstančiai, o kartais ir milijonai litų. Tačiau ar ne keista, kad tos spragos pastebimos tik tuomet, kai per visą valstybę nualma kokia nors finansinė griūtis? Kodėl ta pati Draudimo priežiūros komisija apie įstatymo spragas viešai prabilo tik tada, kai viena bendrovė jau įklimpo į bankrotą? Kur tos komisijos raštai su pasiūlymais Vyriausybei, Seimui, aliarmo signalai, ką reikėtų kuo skubiau pakeisti, kokias padaryti įstatymo pataisas, kad žmonės, vykdydami valstybės nustatytą prievolę privaloma tvarka apsidrausti savo transporto priemones, nebūtų apgauti, nepatirtų nuostolių ir nepatogumų? Bent jau kol kas tokių dokumentų aptikti nepavyko. Ir po viso to dar drįstama žiūrint tautai į akis tvirtinti, kad komisija padarė viską, ką galėjo.
Nesunku dabar suprasti ir premjerą, užsimojusį atleisti iš pareigų Draudimo priežiūros komisijos vadovą. Kad ir kaip žiūrėsi, komisija pakišo Vyriausybei tikrą kiaulę. Įpareigojusi žmones privalomai drausti savo transporto priemones, valstybė privalėjo pasirūpinti ir tam tikromis garantijomis, kad žmonių pinigai nenueitų vėjais. Juk tai ne savanoriškas draudimas, kai galima draustis ar nesidrausti, kai žmogus pats renkasi, kaip jam pasielgti. Šį kartą tai juk buvo privaloma valstybės nustatyta prievolė ir žmonės ją įvykdė, o valstybė – ne. Todėl kažkas vis dėlto turi atsakyti už tai, kas atsitiko. Draudimo bendrovės, kuriai žmonės patikėjo savo pinigus už privalomąjį draudimą, žlugimas, tai ne kokios nors paprastos įmonės, besimurkdančios konkurencijos jūroje, bankrotas. Todėl tikinti tautą, kaip kai kas bando viešai daryti, kad nieko ypatingo neįvyko ir viskas yra normalu, mažų mažiausiai yra nedora.
Stasys Jokūbaitis