Ar ryšis lietuviai tokius diržus dėvėti? O gal reikia klausti, ar jau dėvi?
Apie lietuvių liaudies dainose apdainuotą, grožiniuose kūriniuose aprašytą nekaltybę, skaistumą seniau buvo galima suprasti tik iš subtilių užuominų, nutylėjimų, tačiau šiandien šia tema mielai diskutuojama viešai.
Kai kuriuose internetiniuose portaluose net siūloma užsisakyti geriausių ištikimybės sergėtojų – skaistybės diržų. Jie skirti ir moterims, ir vyrams.
Buvo šaipomasi
Gydytojo venerologo Pragiedrulio Veličkos teigimu, nekaltybė šiandien tapo daugiau literatūriniu žanru. Anot jo, praūžus seksualinei revoliucijai, žmonių požiūris į ją labai stipriai pasikeitė.
Apie pakitusią vertybių skalę kalba ir Etnokultūros centro specialistė Valerija Jankūnaitė.
Etnologė, prisimindama anekdotais virtusias tradicijas, kuriose šaipomasi iš merginos nekaltybės, sakė, kad vienu metu mergina be rūtų vainikėlio buvo tapusi „norma”. Iš skaistybės imta labai šaipytis. Viename anekdote vyras savo žmonai pirmą vestuvių naktį sako: ,,Jeigu iki šiol nebuvai niekam reikalinga, kodėl turėtum rūpėti man?”.
Tačiau šiandien vėl noriai grįžtama prie senųjų tradicijų, vis dažniau apsisprendžiama save „branginti” vienam žmogui. ,,Po nepriklausomybės atgavimo grįžtama prie to, kad turi būti nekaltas. Dviejų žmonių tarpusavio supratimas ir bendravimas visai kitoks, kai nereikia priekaištauti dėl praeities”, – mano V. Jankūnaitė.
Jei pasitiki – nerakink
Anot etnologės, poros tarpusavio santykiai be laisvės ir pasitikėjimo vienas kitu nieko verti. ,,Joks skaistybės diržas negelbės, jei žmogus pats nepamatuos, kas jam brangiau, o tokių diržų dėvėjimas ne kas kita, kaip nukrypimas nuo normos. Jei „rakini”, vadinasi, nepasitiki”, – sakė V. Jankūnaitė.
Seniau apie seksualinį auklėjimą kalbėta iš tiesų labai mažai. ,,Tai buvo paslaptis, prie kurios prisiliesti nevalia. Apie tai nekalbama, nes dorovinis auklėjimas buvo paremtas senaisiais papročiais ir tikėjimu. Užsimenama buvo nebent nebaigtais posakiais, palyginimais, kunigo žodžiais. Nekaltybės saugojimas buvo tapęs viena iš gyvenimo normų. Buvo sakoma – Dievas tave mato ir jis tave nubaus. Bet būdavo visko: ir prie klėtelės, ir į klėtelę įėjus. Juk ne apie vieną ir ne apie dvi veronikas rašyta”, – sakė V. Jankūnaitė.
Kaip žinia, jausmams užvaldžius tiek seniau, tiek ir dabar, ne visada viršų paima protas. Skirtumas tik toks, kad seniau tiek merginai, tiek visai jos giminei tai būtų reiškę gėdą. Šiandien dėl to niekas per daug sau galvos nesuka. ,,Kitaip ir negali būti, laikmetis keičia tradicijas ir nusistovėjusias normas”, – tvirtino etnologė.
Pasigirdavo kaimynėms
Seniau žmogus taip gerai savęs nepažino, gal todėl daugiau visko bijojo, stengdavosi neišsiskirti iš kitų, neapsijuokti. Nusistovėjęs elgesys, senosios tradicijos ir taip mėgta paslaptis gaubė ir moters fiziologiją. Senuosiuose šaltiniuose ryškus momentas, susijęs su pirmosiomis mėnesinėmis.
,,Mergaitei susirgus menstruacijomis, šeimoje būdavo didžiulė šventė. To buvo labai laukiama. Motina kaimynėms pasigirdavo, kad jos mergaitė pražydo.Tada buvo pradedama rūpintis kraičiu. Paskutinis etapas, pereinant iš mergiočių į mergas, buvo ir duonos kepimas. Pirmasis kepimas simbolizavo perėjimą į suaugusiųjų etapą”, – pasakojo V. Jankūnaitė.
Kristina Kanišauskaitė