Tėvai taip pat žmonės

Tėvai turi savo reikalų. Knygose apie vaikų priežiūrą daugiausia beviltiškai nusimena, perskaitę apie tą milžinišką darbą, kurį jiems teks atlikti. Jiems atrodo, kad autorius palaiko vaikus ir kaltina tėvus, jeigu kažkas nesiseka. Bet būtų labai teisinga paskirti tiek pat puslapių tėvų reikalams, nesėkmėms, kurios juos nuolatos kamuoja, jų nuovargiui, vaikų nejautrumui, taip skaudžiai žeidžiančiam tėvus. Išauginti vaiką – ilgas ir sunkus darbas, ir tėvai taip pat turi žmogiškų poreikių, kaip ir jų vaikai.

Vaikų būna „lengvų” ir „sunkių”. Yra žinoma, kad vaikai gimsta su skirtingais temperamentais, ir tai nepriklauso nuo jūsų norų. Jums reikia auginti vaiką tokį, koks jis yra. Bet tėvų taip pat yra savi susiformavę charakteriai, ir juos jau sunku pakeisti. Vieni tėvai labiau mėgsta tylius, paklusnius vaikus, nes su energingais ir triukšmadariais jiems bus sunku. Kiti lengvai susitvarko su nenuorama bei peštuku berniuku ir nusivilia, kai jų vaikas auga tylesnis. Tėvai stengiasi prisitaikyti prie savo vaiko ir daryti dėl jo viską, ką pajėgia.

Geriausiu atveju jums teks sunkiai dirbti ir atsisakyti daugelio malonumų. Vaiko priežiūros darbų labai daug: reikia gaminti jam valgį, skalbti vystyklus ir drabužius, visą laiką tvarkyti už jį, skirti peštukus ir guosti sumuštuosius, klausytis begalinių nesuprantamų istorijų, žaisti su vaikais ir skaityti jiems knygas, visai jums neįdomias, vaikščioti po zoologijos sodą, nors tai vargina, vesti vaikus į mokyklą bei vaikų rytmečius, padėti jiems ruošti pamokas, eiti vakarais į tėvų susirinkimus, kai esate labai pavargę.

Jūs išleisite vaikams didesnę šeimos biudžeto dalį, dėl vaikų dažnai negalėsite eiti į teatrą, kiną, paskaitas, svečius bei vakarus. Jūs, aišku, už nieką pasaulyje nesikeistute vietomis su bevaikėmis šeimomis, bet vis dėlto jums trūksta buvusios laisvės. Suprantama, žmonės tampa tėvais ne dėl to, kad nori vargo, o dėl to, kad myli vaikus ir mato juose save. Jie myli vaikus dar ir todėl, kad vaikystėje juos taip mylėjo tėvai. Rūpintis vaikais, stebėti, kaip jie auga ir vystosi, daugeliui tėvų, nepaisant viso vargo, yra didžiausias gyvenimo malonumas, ypač jei vaikas išauga puikus žmogus. Vaikai – mūsų kūriniai, mūsų nemirtingumo laidas. Jokių kitų laimėjimų gyvenime negalima palyginti su laime matyti, kaip mūsų vaikai išauga garbingais žmonėmis.

Nereikia per daug aukotis. Kai kurie jauni tėvai galvoja, kad jie turi visiškai atsisakyti savo laisvės bei visų malonumų tiesiog iš principo, o ne praktiniais sumetimais. Netgi išsprukę iš namų, kai yra galimybė, savo malonumui, jie jaučiasi labai nusikaltę. Panašiai pergyvena, tik gal ne taip stipriai, beveik visi tėvai pirmomis po kūdikio gimimo savaitėmis: viskas taip nauja, ir jūs negalite apie nieką kita galvoti. Tačiau per daug aukotis nenaudinga nei jums, nei vaikui. Tėvai, kurie visiškai užsiima tik savo vaiku, visą laiką tik juo rūpinasi, pasidaro neįdomūs aplinkiniams ir netgi vienas kitam. Jie skundžiasi esą uždaryti tarp keturių sienų dėl vaiko, nors čia kalti patys. Jie nejučiomis ima jausti priešiškumą vaikui, nors šis ir neprašė tėvų tai aukotis. Tokie tėvai per daug tikisi iš vaiko dėkingumo už savo vargus. Stenkitės nepulti į kraštutinumus.Reikia sąžiningai atlikti savo tėviškas pareigas, bet ir nevengti tokių malonumų, kurie nepakenks jūsų vaikui. Tada galėsite labiau mylėti savo vaiką ir dar gražiau atskleisti jam savo meilę.

Tėvai turi teisę tikėtis vaikų dėkingumo. Kadangi, gimus vaikams, tėvai iš tikrųjų daug ko atsisakyti, tai jie, suprantama, turi teisę tikėtis vaikų dėkingumo. Bet ne žodžiais pareikšto dėkingumo už tai, kad juos pagimdė ir išaugino, – to būtų pernelyg maža. Tėvai iš savo vaikų laukia jautrumo, meilės, trokšta, kad vaikai paveldėtų jų gyvenimo principus bei idealus. Jie nori matyti vaikus su tokiomis savybėmis ne egoistiniais sumetimais, o todėl, jog svajoja išauginti juos lygiateisiais ir laimingais visuomenės nariais.

Kartais tėvai negali ryžtingai sudrausti blogai besielgiančio vaiko, nes iš prigimties patys yra nuolaidūs arba bijo netekti jos meilės. Jie giliai širdyje smerkia vaiką ir pyksta ant jo, tačiau nežino, kaip teisingai pasielgti. Vaikas supranta, kad jie susierzinę, ir dėl to jis nerimauja, nuogąstauja, jaučiasi kaltas, bet tuo pačiu pasidaro dar įnoringesnis ir piktesnis. Pavyzdžiui, jeigu vaikui patiko vakarais eiti vėlai gulti, o motina bijo atimti iš jo tą malonumą, jis gali kelis mėnesius terorizuoti savo vargšę motiną, neguldamas iki vidurnakčio. Motina slapta niršta ant vaiko už jo patyčias. Bet jeigu ji ryžtingai vaikui to neleis daryti, pati nustebs, kaip greitai tironas virs paklusniu angelu ir pasidarys daug malonesnis aplinkiniams.

Kitaip tariant, tėvai negali iš visos širdies mylėti savo vaikų, jeigu jie nesugeba priversti jų tinkamai elgtis, na, ir patys vaikai negali būti laimingi, jeigu jie netinkamai elgiasi.

Tėvai kartais turi užpykti. Kai kurie jauni tėvai idealistai galvoja: jeigu jie nori būti gerais tėvais, tai turi būti savo nekaltam kūdikiui labai atlaidūs ir be galo jį mylėti. Bet tai tiesiog neįmanoma. Jeigu vaikas isteriškai verkia kelias valandas, nors kaip įmanydami stengiatės jį raminti, jūs negalite be galo guosti užsispyrusį, nedėkingą padarą ir negalite iš tikrųjų nesupykti. Arba vyresnysis vaikas padarė ką nors neleistiną, nors pats puikiai žino, kad negalima taip daryti. Gal jis panoro kažką sudaužyti arba pažaisti su vaikais kitame kieme, arba jis supyko ant jūsų, kad nepatenkinote kažkokio prašymo, arba jis pavydi jaunesniam broliui, jog šiam skiriama daugiau dėmesio. Ir štai jis tiesiog tyčia jums kažką iškrečia. Kai vaikas pažeidžia vieną jūsų nustatytų pagrindinių taisyklių, vargu ar išliksite visiškai ramūs. Visi geri tėvai turi paaiškinti savo vaikams, kas gera, o kas – bloga. Jus taip to mokė vaikystėje. Vaikas pažeidė jūsų nustatytą taisyklę ar sulaužė jums priklausantį daiktą. Jūsų vaikas, kurio charakteriui toli gražu esate neabejingi, pasielgė neteisingai, ir jūs tikriausiai pasipiktinote. Vaikas, aišku, to laukia ir neužsigaus, jeigu jūsų pyktis teisingas.

Pasitaiko, kad ne iš karto suvokiate, jog netenkate kantrybės. Tarkime, jūsų vaikas blogai elgiasi iš ryto: čia jam nepatinka pusryčiai, čia lyg netyčia apverčia stiklinę su pienu, paskui žaidžia su daiktu, kurį draudžiate jam liesti, ir sulaužo jį, kimba prie jaunesniojo brolio. Stengiatės ignoruoti jo elgesį, nors tam jums reikia nežmoniškų pastangų. Po to, kai lašas perpildo taurę, jūs pratrūkstate pykčiu ir patys stebitės savo elgesiu. Gal būt, truputį vėliau, jau nusiraminę, suprasite, kad vaiką reikėjo ryžtingai sudrausti arba nubausti iš pat pradžių. Jis pats to prašėsi. O jūs, kad ir kas beatsitiktų, stengdamosi neišeiti iš kantrybės, tik skatinote jį vis naujoms ir naujoms provokacijoms.

Visi mes kartais nirštame ant savo vaikų, kai mus užklumpa nemalonumai ir nesėkmės, kaip vienoje komedijoje, kurioje tėvas pareina namo susierzinęs ir pradeda kibti prie žmonos, ši bara sūnų už tai, dėl ko šiaip nebūna nepatenkinta, o sūnus išlieja pyktį ant jaunesnės sesers.

Geriau garbingai prisipažinti, kad supykote. Iki šiol kalbėjome, kad kartkartėmis tėvai netenka kantrybės. Tačiau svarbu aptarti ir kitą klausimą: ar gali tėvai be nuoskaudos tai prisipažinti ir išlieti savo pyktį?

Nepakankamai sau reiklūs tėvai nesivaržo prisipažinti, kad jie labai nervingi. Girdėjau, kaip viena labai gera motina, atviras ir sąžiningas žmogus, pusiau juokais kalbėjo savo draugei: „Aš tiesiog nė minutės negaliu išbūti po vienu stogu su šiuo velniūkščiu! Su malonumu įkrėsčiau jam kaip reikiant į kailį!” Ji nė nesiruošė vykdyti savo grasinimų, bet nesigėdijo prisipažinti tokių minčių aplinkiniams ir sau. Jai pasidarė lengviau, kai atvirai išsakė savo mintis. Kitą kartą ji pasistengs ryžtingai sudrausti vaiką, kai šis pradės blogai elgtis.

Tėvai, norėdami būti nepriekaištingi, matyt, net nepagalvoja, kad žmogaus kantrybė nėra beribė, ir mano galėsią nepykti. Jeigu jie vis dėlto užpyksta, tai jaučiasi labai kalti arba beviltiškai įtikinėja save, kad visai nesusierzinę. Jūs stengiatės nuslopinti savo susierzinimą, bet pajuntate vidinę įtampą, nuovargį ar jums pradeda skaudėti galvą. Motina, negalinti prisipažinti, jog kartais savo vaikui jaučia priešiškumą, pradeda įsivaizduoti, kad jo visur tyko pavojai. Ji perdėtai saugo jį nuo infekcijų, gatvės eismo, nuolatos rūpinasi juo, nesuprasdama, kad dėl to vaikas augs nesavarankiškas.

Aš aptariu problemas, iškylančias tuo metu, kai tėvai bijo išlieti savo susierzinimą ne tik todėl, kad sąžinė būtų ramesnė. Mat, visa, kas užgauna tėvus, užgauna ir vaikus. Kai tėvai galvoja, kad jų priešiškumas vaikams pernelyg bjaurus, jog jį būtų galima atvirai parodyti, vaikai taip pat slepia savo priešiškumą tėvams. Vaikai ima bijoti įsivaizduojamų pavojų. Jie bijo vabzdžių arba nenori eiti į mokyklą, arba būgštauja likti be tėvų. Ši baimė – tai priešiškumas tėvams, kurio vaikai neišdrįsta parodyti.

Kitaip tariant, laimingesnis bus vaikas tų tėvų, kurie nebijo išlieti savo pykčio, nes tada ir vaikui bus lengviau išlieti savo jausmą. Jeigu jūs teisingai pasipiktinsite ir pasakysite viską, ką galvojate, – ir jums, ir vaikui bus lengviau, tada viskas grįš į savo vėžes. Tiesą sakant, ne visada jūsų priešiškumas vaikui būna teisingas. Dažnai pasitaiko grubių tėvų, kurie nesivaržydami visą dieną bara ir netgi muša vaiką be jokių rimtų priežasčių. Aš kalbėjau apie jausmus labai sąžiningų tėvų, mylinčių savo vaiką.

Jeigu jums brangus jūsų vaikas, bet vis dėlto jis jus erzina (parodote tai atvirai ar ne), vadinasi, jūsų nervų sistema per daug įtempta ir jums būtina kreiptis į psichiatrą. Be to, jus sunervinti gali bet koks faktorius iš šalies, o ne vaiko elgesys.

Vaikams patinka, kai kontroliuojate jų elgesį. Po tokių išsamių kalbų apie erzlumą galite susidaryti klaidingą nuomonę apie tėvų ir vaikų santykius. Daugelis mūsų, kol gyvenime viskas palyginus ramu, supykstame tik retkarčiais, kai susiduriame su sunkumais. Šiaip vaikai mūsų neerzina, nes kontroliuojame jų elgesį, laiku ir ryžtingai užkertame kelią blogiems jų poelgiams. Toks tvirtumas – būtina tėvų meilės sudėtinė dalis, padedanti išlaikyti vaiką teisingo elgesio vėžėse, už ką jis dar labiau jus myli.