Kiekvienas, kuris buvo didesniame mieste, manau,turėjo progos susidurti su elgetaujančiais „gatvės vaikais”. „Gatvės vaikais” vadinami dėl to, kad jie elgetauja tik gatvėj. Ir tikrai, gal ne vienas pasako, – nemandagūs, neišauklėti, akiplėšos vaikai. Eina išdailintos ponios, išdidūs ponai ir štai prikimba įkyrus vaikyštis, lydintis cento maldavimo garsais. Gerai, kurio įduosni ranka išmeta centą kitą ir ramiai vėl nueina; kiti vietoj cento – botagą, treti – lazdą, šalin ir t.t. pasiūlyja. Ir taip kas kam galvon ar rankon pakliūva atstumti kiekvienas ryžtasi. Ir gal tik maža dalis atsiranda tokių, kurie širdyj pajunta tą skaudų ir kartu baisų tų vaikų ir jų nelaimingų motinų likimą.
Ar pasitenkinimas, prabanga ir naujų pramogų ieškojimas išmeta vaikus į gatvę ar vargas, skurdas ir nepajėgumas pažvelgti tolimesnėn vaiko ateitin? Šitam klausimui geriausi ir tikriausi atsakymą gali duoti motina, kuri skausmu į pasaulį atnešusi naują gyvybę, giedrios ir skaisčios vilties užliūliuota trokšta apsupti ją laime, išlyginti gyvenimo vingius, sukurti skaidrią jo gyvenimo ateitį. Kokiais keliais eidama, kokį vargelį vargdama, ji jam laimužę teiks gal ir pagalvoti netenka, tik laimės troškimas viską nustelbia. Motina laimės trokšta ir ne t tada, kai ji negali motiniškos širdies atiduoti, kai negali savo motiniško veido palenkti prie mažyčio lopšio ir kai motiniškus glamonėjimus turi sudėti į duonos kąsnio ieškojimą. Ar gali tas, be motinos prieglobsties, šaltoj nejaukioj ir slepiančioj pastogėj paaugęs vaikas, kuriam neteko pajausti motinos širdies, motiniškos meilės, išeiti į žmones lygiai su tais, kurie turėjo tą laimę gyvos motinos širdies dalį įnešti į savo širdį. Varge ir tamsoj paaugęs vaikas išeina į gatvę. Gatvėj ir praeivių rankose auga ir gyvena savo vaikystės amžių. Motinos širdis kartais gal krauju sukepusi, tik niekas jos neatjaučia, o vilimasis geresnio rytojaus ir šios dienos duonos kąsnio ieškojimas viską nulemia. Išleidžia į gatvę vaiką antrą ir jau šeimai džiaugsmas, kai grįžę parneša centą kitą.
Kartą „gatvės vaikų” motina užklausta kodėl ji kitokiu būdu nesutvarko vaikų darbo, kodėl jie išstumiami į gatvę, atsakė: „Žmonės, kurie negyvena skurdu, nejaučia duonos bado, nepermato mūsų gyvenimo. Penki maži vaikai, tėvas maža te uždirba, aš su mažu. Kai vaikai paaugs, išmoks ir kitokiu būdu duoną pelnytis, o dabar tegul uždarbiauja, kaip moka ir gali”. Pasakius apsiašarojo ir nuėjo. Gaila buvo motinos, kuri prigimties dovana liko motina ir kuri tolimesnio motinos uždavinio nesuprato, kuri nesuprato net to, kad gatvėj tegali išaugti tik gatvės žmogus ir iš to žmogaus tikėtis užmiršimo gatvės darbų ir stojimo į ramų ir naudingą darbą yra sunku. Motina, išleisdama vaikus į gatvę, lyg ir paveda Dievo valiai; ką vaikas padarys, kaip pasielgs, ko išmoks, su kuo susidraugaus jai tas nesvarbu, svarbu tik, kad grįžęs pinigų parneštų.
Jau šiandie, kiek teko patirti, ne be po vieną, bet atskirais būriais pasitaiko „gatvės vaikų”, kurie netik centų prašo, bet ir įvairiais grūmojimais ir koliojimais praeivius palydi. Tokius reiškinius matant sunku yra tikėtis laimingesne, ramesne ir šviesesne ateitimi. Didelė dalis mūsų jaunuomės šviečiasi, lavinasi, o antra, gal ir nemažesnė, bet žymiai skaudesnė, smunka. Smunka visais žvilgsniais, kiekvienu momentu ir kas galutinoj sąskaitoj stovės, parodys ateitis ir tikrojo žmogaus suradimas ir tinkamas jo vertinimas. Žmonėms, stovintiems visuomenės priekyj ir jai vadovaujant einant į kultūrėjimą ir ieškant tikrojo žmogaus gal būt reikėtų surasti būdų sveikai gimusiai visuomenės daliai neleisti supūti, nežiūrint kokiame purve. Jei matome turtingąsias ir kartais net inteligentų šeimas susidedančias iš papūgų, kačių ir šuniukų ar tai neskaudu, kad žmonių širdys pavergtos neprotingų gyvulėlių, kurie tik, dresūros dėka, aklai klauso kai kuriuos pono paliepimus, o kai tuo tarpu šimtais nyksta ir gęsta mūsų vaikučių, kurie sąmoningu auklėjimu būtų gal geriausi ir naudingiausi piliečiai.
Kur tik pasiklausysi užmušimai, paleistuvystė, vagystė, kalėjimai pilni, teismai apkrauti bylomis ir t. t.
Leidžiami tūkstančiai, milijonai tvirčiausiems ir didžiausiems kalėjimams statyti, kai tuo tarpu gailimasi ir net visai pamirštama šimto kito bet kokiam auklėjimo namui, kuriame mažytės valkatos, „gatvės vaikai” būtų išauklėjami dorais ir naudingais žmonėmis.
Gal būt kalėjimo durys susiaurėtų ir, nelaimingųjų motinų skaičius sumažėtų, kai mūsų akys atsigrįžtų į pirmuosius piktžolių diegelius, kurie šimtą kartų lengviau yra prašalinti, negu įsikeroję diegai.
Man rodosi, kad ir moterų motinų gyveną visi klausimai ir reikalai liečią bendrus motinų ir moterų reikalus šiais laikais turėtų būti tiek solidarūs, kad išauklėtos ir turtingos moters širdyj turėtų atsiliepti visi vargai ir skausmai vargšės moters, kaip, kad turtuolės ir mokslininkės garbė ir džiaugsmas yra pajaučiamas vargšės.
O. G-tė
