Tautininkai nori referendumo dėl euro įvedimo. Prieš tai euru paspekuliuoti norėjo liberalai demokratai. Tvirtinu, kad „paspekuliuoti”, nes referendumo iniciatyva sklido iš politinės jėgos, kurios lyderis kadaise džiūgavo, kai be derybų ir kovos už Lietuvos interesus „uždarė” 11 sutarties su Europos Sąjunga derybinių skyrių.
Tautininkai šiuo požiūriu sąžiningesni ir nuoseklesni. Jie apkritai neigia jungimosi su Europa naudą, vadina tokią politiką nepatriotiška, iš jų, kaip ir iš libdemų, sunku tikėtis, kad referendumas dėl euro inicijuojamas vardan to, kad tauta galėtų įsijausti į savo ateitį, aptarti euro pliusus ir minusus bei tapti sprendimo bendraautore.
O juk toks referendumas būtų tikras gėris, kuris suartintų Lietuvos valstybę ir jos piliečius. Tačiau tikėtis tokių diskusijų Lietuvoje tai tas pats, kas tikėtis laisvų rinkimų Baltarusijoje.
Mūsų valdžia nepasitiki piliečiais, o piliečiai nepasitiki valdžia. Viena ir kita pusė stengiasi neįsileisti priešo į savo reikalus, todėl aišku, kad euras bus įvestas „iš viršaus”, o „apačios” su savo būsimu pinigu susies visas įmanomas nelaimes – kainų augimą, pajamų smukimą. Trumpai tariant, neįvyks nieko nauja – į Europos Sąjungos projektą ir vėl bus nusivalytos rankos kaip ir po kiekvieno nevalyvo valdžios sprendimo.
Europos Sąjunga tradiciškai dar nuo konservatorių laikų liks kalta dėl bet kokio nepopuliaraus valdžios sprendimo. Paskutinis toks atvejis – debatai dėl kompensacijų žemdirbiams už stichijos sunaikintą derlių. Galiausiai irgi buvo pranešta, kad Europa gali neleisti… Buvo tokių, kurie patikėjo.
Euro įvaizdis po jo įvedimo nukentės panašiai kaip Europos Sąjungos geras vardas nukentėjo dėl visokiausių keistų valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, po to, kai Europos konstitucijos priėmimas jos neperskaičius buvo paskelbtas didžiai patriotišku Lietuvos parlamento poelgiu.
Tačiau Europos konstitucija yra ateities vizija, kuri galėjo esmingai įtakoti ne dabar gyvenančių, bet ateities kartų kasdienybę. O euras bus mūsų kasdienybė, kurioje įsibėgėja kainos ir kurią užvaldo netikrumas dėl savo ateities. Visų pirma, materialinės. Jeigu tos prastos tendencijos išsilaikys, tai nė nereikia abejoti, kad nesėkmių purvus valdžia ir vėl nusivalys į Europos skvernus. Savęs juk nekaltinsi!
Marginalinių politinių jėgų pastangos inicijuoti referendumą dėl euro įvedimo tik paryškins tas dėmes. Kaip ir Petras Auštrevičius, kai rengė privalomą referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, taip ir tautininkai bei libdemai siekia ne diskusijos ar tautiečių įsijautimo į valstybės ateities kūrimą, bet jų balsų. Tokiame referendume ir valdžia, ir jos oponentai gąsdintų piliečius, kad jeigu jie balsuos ne pagal jų valią, tai veiks prieš valstybę, sugriaus savo vaikų ir Lietuvos ateitį.
Propagandai ir kontrapropagandai būtų išleisti milijonai, o svarbiausio efekto – piliečių dalyvavimo savo valstybės kūrime – nebūtų pasiekta, nes niekam to dalyvavimo nereikia. Štai kodėl aš manau, kad referendumas dėl euro įvedimo būtų klaida ir nesąmonė.
O eurą įsivesti reikia, nes tai yra labai svarbi Europos projekto grandis. To projekto neįgyvendinus po kelių dešimtmečių Europos gyventojų akys labai susiaurėtų, o debatai dėl mečečių statybų vyktų ne Vilniuje, o Vatikano apylinkėse.
Kas kita yra to įvedimo pasekmės. Jeigu valdžia vis dar turi nors šlakelį sąžinės, užsilikusios nuo gerai apmokamo JAV interesų atstovavimo, tai ji turėtų pasistengti tolygiau padalinti euro įvedimo kaštus – kad naujų pinigų įvedimas nesupykdytų lietuvių su Europa labiau nei ilgi metai antivakarietiškos sovietinės propagandos.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”