„Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros. Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.” (Lietuvos Konstitucija, 118 straipsnis).
Taigi, pagal įstatymą prokuroras klauso tik įstatymo ir mėginančius jam daryti įtaką politikus turi atšaldyti kad ir tokia sakramentinė frazė: „Ponai, aš vykdau įstatymą, kurį jūs priėmėte. Priimsite kitą – jį taip pat vykdysiu. O dabar… malonėkite netrukdyti.” Bet kad taip būtų, prokuroras turi pats norėti būti nepriklausomas, nes įstatymas tik sudaro tokias sąlygas. Tačiau ar visada prokurorai atsispiria politikų spaudimui, – klausimas vertas platesnės diskusijos.
Reikia pripažinti, kad priėmus anksčiau pateiktą Konstitucijos straipsnį, niekas nebedrįsta prokurorų vadinti kišeniniais prokurorais, kurie dar prieš šešerius metus vakarais vis užsukdavo pas Respublikos vadovus gauti instrukcijų, kaip tirti kurią nors bylą. Niekas dabar nebemoko prokurorų, kaip reikia parengti paprastas kriminalines bylas teismui. Čia jie iš tiesų pasižymi nepriklausomu elgesiu. Bet jei byla turi politinį kvapelį, prokurorai kartais užmiršta savo nepriklausomumą. Nekalbėsiu apie bylas, kurioms tirti būtina pagalba iš užsienio. Tokios yra Rainių žudynių organizatoriaus Nachmano Dušanskio ir Medininkų žudikų bylos. Izraelis ir Rusija atsisakė juos išduoti Lietuvai. Izraelis pareiškė, kad Lietuvai pirmiau derėtų nuteisti visus savuosius genocido vykdytojus, o Rusija net nesileidžia į jokias kalbas. Čia prokuratūra tikrai niekuo dėta. Tai jau Užsienio reikalų ministerijos (URM) kompetencijos objektas. Bet dviejų rezonansinių bylų, kurioms nereikia URM tarpininkavimo, prokurorai taip ir nesugeba baigti. Viena jų – Juro Abromavičiaus nužudymo byla. Nors šio nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai vaikšto kažkur čia – Lietuvoje, tačiau jie iki šiol neįvardyti. Ar tikrai nebėra gyvo nė vieno liudininko ir nėra jokios dokumentinės medžiagos, kurią paliko tuometis dar kišeninis generalinis prokuroras? Ar tai lemia prokurorų nenoras pakliūti įtakingų politikų nemalonėn?
Kita byla susijusi su Vytauto Pociūno mirtimi ar jo nužudymu. Sunku suprasti, kodėl prokurorai per dvejus metus nesugebėjo visuomenei bent jau išsamiai atsakyti, kodėl V.Pociūnas buvo išsiųstas ir kodėl į Gardiną, o ne kur nors kitur. Toks tylėjimas leidžia sąmokslų mėgėjams teigti, kad V.Pociūnas buvo specialiai išsiųstas į Baltarusiją, kad ten būtų lengviau su juo susidoroti. Atsakius į šį klausimą, atkristų ar būtų patvirtintas galimo nužudymo itin svarbus motyvas. Jis leistų lengviau nustatyti, ar V.Pociūno mirtis buvo smurtinė, ar ne. Jei prokuratūra laikosi savo pirminės išvados, kad mirtis buvo nesmurtinė, tegul ją patvirtina ir dabar, o ne sėdi krūmuose bijodama politikų reakcijos. Jei visdėlto esama realių smurtinės mirties prielaidų, tebūnie tai ir pasakoma. Tačiau prokuratūros tyla jau suskaldė žmones į dvi skirtingai manančiųjų grupes. Todėl, kad ir kokią išvadą dabar paskelbtų prokurorai, ji bus vienos grupių sutikta su nepasitikėjimu. Manau, kad vienintelis likęs sprendimas – pakviesti Skotland Jardo ar kitus tarptautinio lygio ekspertus, pateikti jiems visą tyrimo medžiagą ir paprašyti išvados. Kad ir kokia ji būtų, vis vien niekas nepamanys, kad tie ekspertai yra nupirkti „Gazprom” ar kitų jėgų. Ekspertams reikės brangiai mokėti, bet dar brangiau kainuoja mums nuolat didėjantis nepasitikėjimas savo prokuratūra.
Iš pateiktų pavyzdžių darytina išvada, kad prokuratūra yra realiai nepriklausoma tol, kol į procesinius veiksmus neįsikiša aukšto rango politikai. Jei prokurorai jų išsigąsta, prokurorų nepriklausomybė virsta mitu.