Kadaise auksinais vertintas Biržų grindinys išdalytas nežinia kam ir už kiek. Pasipiktinę biržiečiai tikina, kad dėl to savivaldybė prarado šimtus tūkstančių litų, o vietos valdžia bet kokius kaltinimus atmeta.
Biržų policija, prokuratūra ir net Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) paragintos aiškintis, kas, kaip ir kodėl išparceliavo pagrindinės Biržų arterijos – Kęstučio gatvės – grindinį. Prieškariu išklotas, pokariu po asfalto danga palaidotas grindinys buvo ardomas beveik visą vasarą. Kiek vėliau apsižiūrėta, kad grindinio akmenys kartu su asfalto ir žvyro priemaišomis atsidūrė ne vienoje privačioje valdoje. Kadangi savivaldybės vadovai tvirtina, kad nei jie patys, nei miestas už neaišku kam atitekusius akmenis jokios naudos negavo, teisėsaugininkų prašoma nustatyti, ar istorinio grindinio parceliuotojų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.
Nesitikėjo tokios atomazgos.
Rausti Kęstučio gatvę, plėšti asfaltą, lupti po juo buvusio grindinio akmenis prireikė dėl to, kad tinkamos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos ilgai neturėjusi Biržų savivaldybė laimėjo brangų Europos Sąjungos sanglaudos fondo finansuojamą vandentiekio tinklų ir nuotekų plėtros projektą. Tiesti naujas vandentiekio ir kanalizacijos trasas pradėta atšilus orams.
„Visą pavasarį ir dalį vasaros vaikščiojau Kęstučio gatve, žiūrėjau į atkasamą grindinį, net fotografavau jį. Jaučiausi kaupiantis istorinę medžiagą ir negalėjau nė pamanyti, kad grindinys pateks į nežinia kieno rankas. Nesitikėjau tokios atomazgos, nes neabejojau, kad akmenys bus panaudoti visų piliečių labui, nes tai – mūsų protėvių sukaupta nuosavybė”, – LŽ sakė Biržų „Sėlos” muziejaus darbuotojas Antanas Seibutis. Jo manymu, akmenų išdalijimas – didžiulis skandalas.
Grįsti keliai – pažangos variklis
Muziejininkas pateikė vertingos medžiagos apie tai, kaip Biržuose buvo klojamas minėtas grindinys. Pasak A.Seibučio, akmenimis grįsti keliai ir gatvės kurį laiką buvo valstybės pažangos variklis. Tokios gerovės siekė ir Biržai, savo gyventojus įpareigoję pristatyti akmenų. Kelio tiesėjams tuomečiai Biržų gyventojai privalėjo mokėti po šešis auksinus nuo iškloto sieksnio grindinio. Be to, žmonės turėjo ir kitų prievolių, susijusių su gatvių grindimu akmenimis. Pavyzdžiui, darbams atlikti reikėjo paskolinti ir arklį, ir vežimą. A.Seibutis atkreipė dėmesį, kad grindžiant gatves spręsta rimta socialinė problema, nes kloti akmenis žmonės buvo samdomi organizuojant viešuosius darbus.
Tai, kad gatvės grįstos rimtai ir atsakingai, liudija akivaizdūs faktai. Teigiama, kad prieš 80 metų Biržuose buvo 51 gatvė. Lygiai trečdalis jų – septyniolika – buvo išgrįstos akmenimis, tad šių gatvių gyventojams nebereikėjo bristi per purvą. Tačiau vėliau didžiuma grindinio buvo užklota asfalto danga.
Prarado šimtus tūkstančių
„Dabar manęs dažnai klausia, ar grindinio akmenys turi istorinę vertę. Atsakau, kad akmenys nėra istoriniai radiniai, kurie turėjo būti kur nors pervežti ir saugomi. Tačiau akmenys neabejotinai turi ūkinę vertę, tad, manau, jie turėjo būti panaudoti visų žmonių labui. Tarkime, mano uošvis, laukuose pririnkęs akmenų ir paskelbęs laikraštyje, kad juos parduoda, sulaukė daugybės interesantų, siūliusių jam nemažus pinigus. Savivaldybė, kaip aiškėja, už savo nemenką turtą negavo nieko”, – pabrėžė A.Seibutis.
Kad išparceliavusi grindinio akmenis savivaldybė prarado šimtus tūkstančių litų, neabejoja ir Biržų rajono savivaldybės tarybos narys Valdemaras Valkiūnas. Šis politikas drauge su dar šešiais tarybos nariais kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Jų prašoma išsiaiškinti, ar nepasirūpinę, kad lėšos už grindinio akmenis papildytų savivaldybės biudžetą, Biržų vadovai pasielgė kaip neišmanėliai ar nusikaltėliai.
Asfaltas iš ūkininkų laukų?
Prokuratūrai ir FNTT parašytuose skunduose teigiama, kad buvo išardyta kone pusė kilometro Kęstučio gatvės grindinio. Taip pat rašoma, kad Biržų savivaldybės vadovai nepasirūpino, jog akmenys ir kita statybų medžiaga būtų apskaityta, išsaugota ir panaudota rajono gyventojų reikmėms. Esama duomenų, kad pirkusieji grindinio akmenis, o drauge su jais ir šios gatvės žvyrą, už šių statybinių medžiagų atvežimą mokėdavo po kelis šimtus litų, pinigai patekdavo į vairuotojų kišenes.
„Su kuo atsiskaitydavo už parduotus akmenis pinigus paėmę vairuotojai, tegul aiškinasi prokurorai ir finansinių nusikaltimų tyrėjai. Mes, keli tarybos nariai, apvažinėjome ir apžiūrėjome ne vieną vietą, kurioje matyti nemažai akmenų ir žvyro. Vienose valdose radome išversta po kelis, kitose – po keliasdešimt savivarčių šių vertingų medžiagų. Kai kurių sodybų savininkai mus įtikinėjo akmenis pirkę iš ūkininkų. Tačiau tai akivaizdus melas, nes be akmenų matėme ir asfalto nuolaužų. Ar kas nors galėtų patikėti, kad asfalto iš savo laukų pririnko ūkininkai?” – retoriškai klausė V.Valkiūnas.
Kaltina politikavimu
Biržų mero pavaduotojas Aurimas Frankas LŽ tikino, kad grindinio akmenys į žmonių sodybas pateko teisėtai, todėl tyrėjai, į kuriuos kreipėsi jo kolegos politikai, nenustatys jokių nusikaltimų. Teisininko diplomo siekiantis, anksčiau Biržų savivaldybės administracijoje juristu dirbęs A.Frankas teigė, jog savivaldybė nepadarė nieko neteisėta. Esą, užsakiusi nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos trasas, ji nenumatė, kad po asfaltu rastos statybinės medžiagos turėjo būti apskaitomos, pajamuojamos, pardavinėjamos aukcionuose ar kitokiu būdu, o gauti pinigai atitektų savivaldybei.
„Šiuo atveju buvo pasielgta taip pat, kaip griaunant ar remontuojant seną namą išmetami seni langų rėmai. Rastus nebereikalingus akmenis statybininkai galėjo vežti į sąvartyną, šabakštyną ar atiduoti žmonėms. Šiuo atveju jie taip ir pasielgė, jokio nusikaltimo tikrai nepadarė”, – tikino A.Frankas. Jis pabrėžė, kad pagal dabartinius reikalavimus ant kanalizacijos ir vandentiekio trasų klojant asfaltą palikti senojo bruko akmenų nebuvo galima. Tai, kad dalis tarybos narių eskaluoja akmenų problemą ir net reikalauja, jog akmenų likimu pasidomėtų teisėsauga, A.Frankas vadino politikavimu artėjant Seimo rinkimams.
prisidirbo gi gudruciai. Kastruoti tokius niekadejus , kad kitiems butu pamokele siokia tokia…