Policijos reforma: pirmieji žingsniai

Šių metų liepos mėnesį Seimas, po kelerius metus trukusių derinimų, priėmė Policijos veiklos įstatymo pataisas. Policijos reforma grindžiama tiek struktūriniais pokyčiais, tiek pareigūnų požiūrio į darbą naujovėmis.

Atnaujintas Policijos veiklos įstatymas numato pakeitimus nuo pareigūnų mokymo (bus kuriama Policijos kolegija) iki pažangių informacinių technologijų diegimo pareigūnų darbe. Be to, planuojama supaprastinti policijos struktūrą – liks dešimt teritorinių policijos įstaigų, kurių vadovai bus renkami konkurso tvarka penkerių metų kadencijai. Apie šiuos ir kitus pasikeitimus kalbamės su Policijos departamento generaliniu komisaru Vizgirdu Telyčėnu.

– Praėjusį mėnesį Seimas priėmė Policijos veiklos įstatymo pataisas. Apie vadinamąją Lietuvos policijos reformą esama įvairių nuomonių. Ko tikitės iš jos?

– Policijos departamentas aktyviai dirbo, kai buvo rengiamos ir priimamos Seime šios pataisos. Bendravome su įvairiomis Seimo frakcijomis, pristatėme siūlomus pokyčius ir jų esmę, todėl teigiamai vertinu šias pataisas ir įstatyme suformuluotus tikslus, kurie bus įgyvendinti.

– Sakoma, jog pakeistas Lietuvos policijos įstatymas orientuotas į skandinaviškąjį modelį. Jūsų vertinimu, ką reikėtų daryti, kad įstatymas neliktų vien popierinis, o kasdienė policijos veikla imtų panėšėti į kurios nors šiaurinės kaimynės policijos modelį?

– Tas skandinaviškojo modelio pavadinimas prilipo. Mes, žinoma, kuriame savo modelį, tačiau domėjomės policijos veikla Skandinavijoje, kitose valstybėse, kurių dydis ir gyventojų skaičius panašus į Lietuvos. Iš tiesų policijos veiklą Skandinavijoje vertiname kaip vieną pažangiausių Europoje. Juolab kad panašaus istorinio likimo valstybė – Estija – įgyvendino skandinaviškąjį modelį prieš ketverius metus. Tai geras pavyzdys. Žinoma, Lietuva skiriasi nuo Šiaurės valstybių, mes tai įvertinome, todėl kūrėme savo modelį.

– Nuo spalio 1-osios Lietuvoje liks tik dešimt teritorinių

policijos padalinių. Taip tikimasi sutaupyti lėšų, nes sumažės valdymo išlaidos, jos bus racionaliau paskirstomos. Koks jūsų požiūris į tokius pasikeitimus?

– Vienas pagrindinių reformos trukdžių – noras pasiekti greitą rezultatą. Sakykim, politikai, praėjus vos pusei metų, gali imti ir pasakyti, jog padėtis negerėja. Praktiškai tai pradėtų trukdyti reformai. Todėl raginčiau juos suprasti, kad reforma yra ilgalaikis procesas, kuris nežinia, kiek metų truks. Mes visi turime matyti esmines gaires ir nesiblaškydami žingsniuoti jų link.

Tiesa, mūsų užsakymu jau atliktas policijos sistemos valdymo auditas. Auditoriai po trijų darbo mėnesių praėjusią savaitę pateikė išvadas ir rekomendacijas, kaip ir kur keisti visos policijos sistemos valdymą. Siektas tikslas – turėti galimybę nukreipti daugiau lėšų praktinėms funkcijoms ir mažinti valdymo išlaidas. Auditorių išvadose kalbama ir apie policijos struktūrą. Nustatyta, kad dabar nepakankamai išplėtota personalo valdymo sistema, nėra bendros ir veiksmingos darbuotojų motyvavimo sistemos. Su auditorių rekomendacijomis sutampa ir policijos įstaigų stambinimas, kurį dabar įgyvendiname.

Nuo spalio 1 dienos liks tik 10 teritorinių policijos įstaigų. Toliau bus tobulinama mokymo sistema, numatoma kolegijos statyba. Man atrodo, kad įkūrus policijos kolegiją smarkiai pagerėtų policijos pareigūnų mokymas.

– Kodėl nuspręsta stambinti tik iki dešimties policijos padalinių. Būta siūlymų sukurti penkias policijos apygardas ir taip dar daugiau sutaupyti lėšų. Ar ateityje gali būti pasirinktas būtent toks modelis?

– Manau, tai įmanoma. Tiesiog šįkart buvo nuspręsta įkurti policijos padalinius visose dešimtyje apskričių. Tiesa, auditoriai savo rekomendacijose pabrėžė, kad ateityje teks žengti dar vieną žingsnį – sustambinti policijos padalinius iki penkių. Kada tai įvyks, kol kas sunku pasakyti.

Be to, auditoriai siūlo nustatyti aiškius įstaigų ir darbuotojų vertinimo kriterijus. Rekomenduojama sukurti bendrus įstaigų vertinimo kriterijus, o tik paskui kiekvienai įstaigai, atsižvelgiant į apskritį, kurioje ji veikia, leisti įsivesti papildomus vertinimus. Tarkim, jei įstaiga yra rajone, kuriame paplitusi kontrabandininkų veikla, ji negali būti vertinama vien pagal bendrą šabloną.

– Sakoma, kad jums tapus policijos vadovu anksčiau vis strigusios reformos iškart pajudėjo. Kaip išjudinote visą sistemą iš sąstingio?

– Manau, procesai jau vyko, tad anksčiau ar vėliau jie būtų buvę įgyvendinti. Kai sutikau vadovauti Lietuvos policijai, pirmiausia

susikoncentravau į šį veiklos barą. Be to, esu užsibrėžęs, kaip numatyta Policijos veiklos įstatyme, suformuoti dešimties policijos padalinių vadovų būrį. Jie bus paskirti 5 metų kadencijai. Šių vadovų atranka vyks pagal vidaus reikalų ministro nustatytą tvarką, kurios projektas dabar rengiamas. Manau, kiekvienas kandidatas, norintis tapti teritorinės policijos įstaigos vadovu, turės pateikti savo programą, savo viziją, tikslus ir pasiūlymus, kaip gerinti toje teritorijoje policijos veiklą. Tai bus įstaigos vadovo programa, kurią jis privalės per penkerius metus įgyvendinti. Policijos departamentas turės padėti jam tai daryti ir tuo pat metu prižiūrėti, ar sekasi įgyvendinti pažadus.

– Ar ši savotiška policijos įstaigos vadovo kadencija galėtų būti pratęsiama?

– Taip. Įstatymai numato, kad teritorinės policijos vadovas galėtų būti perrenkamas dar vienai penkerių metų kadencijai. Tiesa, po pirmosios jo darbas būtų rimtai įvertinamas. Jei bus matoma, kad vadovas gali dirbti, turi užsibrėžęs naujų tikslų, jis toliau vadovaus padaliniui. O dešimt metų – pakankamai ilgas laikas įgyvendinti daugelį gerų darbų.

– Ar tikite, kad eiliniai policijos pareigūnai, anksčiau dėl menko atlyginimo net ėję mitinguoti į gatves, pritars pakeistam Policijos veiklos įstatymui?

– Eiliniams pareigūnams visiškai nesvarbu, kokia čia struktūra, koks valdymas, kas yra generalinis komisaras. Jiems rūpi darbo sąlygos, atlyginimas, kolektyvo klimatas. Visą tai turės formuoti naujieji vadovai. Vienas jų tikslų ir bus formuoti normalias darbo sąlygas, dirbti motyvuotą kolektyvą. Kaip jie tai įgyvendins, turės pristatyti kandidatuodami į policijos įstaigos vadovus.

Darbuotojų užmokestis nepriklauso vien nuo Policijos departamento ar generalinio komisaro pastangų. Tai susiję su visos valstybės ekonominiu lygiu. Girdime, kad valstybė šiuo metu turi problemų dėl atlyginimų ir mokytojams, ir medikams, ir policininkams. Tai galės keistis tik pagerėjus šalies ekonomikai. Aišku, mes, gaudami nemažai asignavimų ir lėšų iš plėtros programos, kurią patvirtino Seimas, turime labai efektyviai naudoti šiuos pinigus. Policijos departamentas ir kitos policijos įstaigos tai ir daro.

Atlyginimai yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme. Šiuo metu Vidaus reikalų ministerijoje sudaryta darbo grupė, kuri siekia, kad policijos pareigūnų atlyginimo reguliavimas būtų iš Valstybės tarnybos įstatymo perkeltas į statutą. Arba reikėtų Valstybės tarnybos įstatymą papildyti specialiu priedu, skirtu statutiniams pareigūnams, ir naujai sudėlioti jų atlyginimų skalę. Juk, pavyzdžiui, dabar vienodai uždirba visi tyrėjai. O juk tyrėjo funkcijas atlieka ir apylinkės inspektorius, ir operatyvinis darbuotojas, ir tardytojas. To negali būti – pagal aiškų pareigybės pavadinimą turi būti suprantama, ką šis pareigūnas veikia ir už tai gauna atitinkamą atlygį. Reformuodami policiją ketiname tai sutvarkyti.

Noriu pabrėžti, kad ir aš, ir visi mano kolegos pageidauja kuo greičiau pamatyti pokyčius. Tačiau teks suprasti, jog tai ilgas kelias, ir greitai įveikti jo neįmanoma net turint pačių geriausių norų.

– Ar Policijos reforma turės įtakos pareigūnų skaičiui? Logiškai mąstant, kai iš 69 teritorinių policijos padalinių liks 10, sumažės ir pareigūnų etatų. Ar tokie nuogąstavimai pagrįsti?

– Pareigūnų, dirbančių praktinį darbą, tikrai nesumažės. Priešingai, jų padaugės, nes nuo spalio 1-osios policijos įstaigų finansų skyrių darbuotojai iš teritorinių policijos įstaigų kelsis į apskritis. Per visą šalį sumažės apie 50 etatų, jie bus pridėti prie policijos pareigūnų struktūros. Be to, dabartiniuose trečiosios pakopos policijos komisariatuose yra po du ar net po tris vadovo pavaduotojus. Rudenį liks po vieną pavaduotoją, o laisvi etatai bus skirti ne vadovavimo, bet darbo funkcijoms vykdyti. Negalėčiau pasakyti tikslių skaičių, tačiau jau per pirmąjį reformos etapą gerokai sumažės valdymo aparatas. Mano jau minėti auditoriai tvirtino, kad ilgainiui pajusime ir finansinį pertvarkymų efektą.

Kaip tik dabar yra rengiamas nepriklausomų auditorių rekomendacijų įgyvendinimo planas. Tai tęstinis procesas, jį įmanoma įgyvendinti per trejus-penkerius metus. Kadangi trūksta specialistų, kurie gali diegti rekomendacijas, greičiausiai teks samdyti profesionalius vadybininkus.

– Lietuvos policija dažnai kritikuojama dėl pernelyg išpūsto biurokratinio aparato. Ar tikite, kad reforma padės jį sumažinti?

– Kalbu apie policijos sistemos valdymo reformą, bet yra ir kitų aspektų, kurie įeina į reformos sąvoką. Šiuo metu baigtas formuoti Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų paketas. Kas tai yra? Priekaištaujama pareigūnams, kad procedūros ilgos, kad žmonės daug laiko turi praleisti policijoje, todėl nukentėjusieji dažnai išvis nesikreipia pagalbos. Šie priekaištai teisingi, todėl ir siūlome, kaip supaprastinti šią procedūrą.

Vienas būdų – greičiau atvykti į įvykio vietą. Bet kad ir kaip greitai pareigūnas atskubės pagal iškvietimą, nieko gero nebus, jeigu jam teks tris keturias valandas pildyti protokolus. Todėl norime supaprastinti šį darbą, įdiegti elektroninį protokolų forminimą. Tam reikalinga informacinių technologijų plėtra. Labai svarbu, kad kiekviename automobilyje būtų kompiuteris būtiniausioms funkcijoms atlikti. Norėtume, jog ir pėsčiomis patruliuojantys pareigūnai turėtų kompiuterius.

– Anksčiau esate užsiminęs, kad reformuota policija ypač daug dėmesio skirs bendravimo kultūrai su visuomene. Kodėl, jūsų vertinimu, vis nepavyksta iki galo įgyvendinti tokio, atrodytų, paprasto dalyko?

– Nesakau, kad štai imsim ir staiga įgyvendinsim. Tai susiję su policijos pareigūno rengimo sistema. Mykolo Romerio universitetas gerai moko būsimus pareigūnus, ateina tikrai stiprūs teisės magistrai, kurie iškart gali kokybiškai dirbti tyrėjais. Tačiau tų policijos pareigūnų, kurie tiesiogiai susiduria su žmogumi, mokymas, matyt, nėra labai geras, jei dabar esame atsidūrę tokioje situacijoje. Kai kurie pareigūnai kalba ne taip, kaip turėtų kalbėti su žmonėmis, jie nelabai mandagūs, kartais pernelyg arogantiški. Tai susiję su bendrosios kultūros lygiu, kurio staiga pakeisti neįmanoma. Žinoma, mes siekiame pagerėjimo, bet juk suprantate, kad iš 15 tūkst. pareigūnų galima visko tikėtis. Juolab jog dauguma jų tikrai gerai atlieka savo darbą. Tiesa, įvykis Vilniaus policijoje, kai du pareigūnai naudojo fizinį smurtą prieš sulaikytąjį ir buvo nufilmuoti, gali tiesiog nubraukti daug gerų policijos darbų. Daugelio Europos šalių policijoje nutinka panašių reiškinių, nereikia kitų idealizuoti ar susidaryti įspūdį pagal filmus. Visur visko pasitaiko.

– Kuria linkme keičiasi Lietuvos kriminogeninė padėtis?

– Kalbėdami apie statistiką daugiausia dėmesio kreipiame sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kreivei, o smulkių nusikaltimų gausėjimas ar mažėjimas yra santykinis dalykas. Kartais pasakoma: štai toje teritorijoje padidėjo nusikalstamumas, o dažniausiai padaugėja bendras registruojamų nusikaltimų skaičius. Tai gali lemti, kad į komisariatą atėjo dirbti aktyvus apylinkės inspektorius, kuriuo žmonės pasitiki, uoliai praneša jam apie įvairius pažeidimus. O pareigūnas sąžiningai, kaip ir turi daryti, registruoja kiekvieną pranešimą. Tada statistika prastėja ir sakoma, kad nusikalstamumas didėja, nors realiai situacija neblogėja. Priešingai, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kurie parodo tikrąją Lietuvos kriminogeninę padėtį, padaroma mažiau, o atskleidžiama jų daugiau.